Ant smėlėtų kalvelių, apsuptas spygliuočių miškų stovi Šiluvos miestelis. Iš miškų bei šilų kilo ir jo vardas Šilas, vėliau jį imta vadinti sulenkinta forma Šidlava, o Nepriklausomybės metais įsitvirtino vardas Šiluva. Bažnyčios steigimo akte ši vietovė dar vadinama ir Būda. Šis vardas irgi susijęs su mišku. Jis reiškia vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai. Ilgainiui vardas Būda nunykęs. Kažin ar apie Šiluvą šiandien ką nors daugiau žinotume, jei kunigaikščio Vytauto bendradarbis Petras Simonas Gedgaudas nebūtų sumanęs joje pastatydinti bažnyčią.
Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę
Šį Šiluvos bažnyčios steigimo aktą 1457-aisiais, sekmadienį po šv. Lemberto, t. y. rugsėjo 1 d., surašė ir savo antspaudu patvirtino, dalyvaujant liudininkams ir patikėtiniams, Šiluvos dvaro savininkas Petras Simonas Gedgaudas. Statomai bažnyčiai jis suteikė gana retą tais laikais Šv. Marijos Gimimo titulą. Marijos Gimimo dieną Bažnyčia švenčia rugsėjo 8-ąją. Galbūt Petras Gedgaudas Marijos Gimimo šventės datą mėgino susieti su rugsėjo 8-ąją turėjusiu įvykti Vytauto karūnavimu?
Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji pamažėl ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių. Į juos būriais vykdavo maldininkai ir iš Užnemunės, kur vyravo protestantai.
Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi popiežiškiams ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias: į Batakius, Švėkšną, Jurbarką, Tauragę, Veliuoną, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!
XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Ją valdę dvarininkai stojo reformatų pusėn. Jonas Zaviša šalia Šiluvos pastatydino liuteronų koplyčią, jo brolis Merkelis laikomas Šiluvos kalvinų parapijos įkūrėju. Kurį laiką Šiluvoje veikė evangelikų reformatų koplyčia ir katalikų bažnyčia, tačiau 1560 m. Šiluvą ėmus valdyti ypač uoliam reformacijos skleidėjui Merkeliui Šemetai, Šiluvos katalikų bažnyčia gana greitai nustojo veikti. Sumani kalvinistė Sofija Vnučkienė pasirūpino iš tuometinių Šiluvos valdytojų perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinų bendruomenei. Jos sumanymu, Šiluva turėjo tapti kalvinų centru. Joje buvo įkurta vienintelė Lietuvoje kalvinų seminarija. Katalikiškoji liaudis imta versti pereiti į naująją konfesiją.
Apie 1569 m., Šiluvoje dar šeimininkaujant Merkeliui Šemetai, paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Katalikų bažnyčią, manoma, buvus sudegintą ar nugriautą. Tikėtina, kad neprižiūrima ir nelankoma ji galėjo ir pati sunykti, o tada būti nugriauta. Dalis katalikų bažnyčios turto atsidūrė reformatų rankose. Daug metų kalvinų bažnyčios bokšte skambėjo iš katalikų bažnyčios paimtas varpas su užrašu: O florens Rosa, Mater Dei speciosa (O žydinti rože, skaisti Dievo Motina!).
Tiesa, kalvinų įsigalėjimui bandė pasipriešinti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, pradėjęs bylas prarastoms bažnyčioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino katalikų teisę atgauti nusavintus turtus. Vyskupas savo pradėtąjį darbą apie 1606-uosius pavedė uoliam kunigui Jonui Smolkai-Kazakevičiui. Tačiau laimėti bylą dėl Šiluvos bažnyčios atgavimo buvo labai sunku, nes neturėta nuosavybės dokumentų.
Čia į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Švč. M. Marija. Po jos apsireiškimo (1608 m.) atradus bažnyčios fundacijos dokumentus, paskirtasis Šiluvos klebonas kun. Jonas Kazakevičius 1622 m. laimėjo bylą dėl nuosavybės grąžinimo katalikams. Tapęs Šiluvos klebonu senosios bažnyčios vietoje pastatė nedidelę medinę bažnytėlę, atgaivino Šilinių atlaidus.
Į atgaivintus atlaidus suplaukdavo gausybė žmonių. 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Todėl apie 1641-uosius pastatyta gerokai didesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia. Po šimtmečio vysk. Antanas Tiškevičius ėmėsi rūpinti pastatydinti naują mūrinę bažnyčią Šiluvoje, nes sena darėsi per menka, mat per Marijos Apsilankymo ir Gimimo šventes čionai susirinkdavo minios žmonių, atvykdavo net iš Vilniaus vyskupijos. 1760 m. pradėta statyti mūrinė Šiluvos bažnyčia.
1775 m. rugsėjo 15 d. bule popiežius Pijus VI Šiluvos bažnyčiai suteikė infulatinės prepozitūros titulą. Taigi nuo tol Šiluvos klebonai infulatai per pamaldas galėdavo dėvėti mitrą, mūvėti žiedą, naudoti pastoralą ir kitas vyskupo insignijas.
1786 m. rugsėjo 10 d. pašventinta nauja mūrinė katalikų bažnyčia dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Ją konsekravo Žemaičių sufraganu tapęs Tadas Juozapas Bukota. Marijos Gimimo dieną aikštėje priešais bažnyčią vainikuotas nuo seno malonėmis garsėjęs Marijos su Kūdikiu paveikslas. Vysk. Steponas Giedraitis ta proga rašytame laiške džiugiai ragino: Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi). Tikintieji, rodos, noriai atsiliepė į šį vyskupo paraginimą. Maldininkų, plūstančių į atlaidus, nesustabdydavo jokios okupantų valdžios.
Carinės Rusijos valdžia draudė maldininkų procesijas į Šiluvą, kunigams neleisdavo ten keliauti be specialaus leidimo. Tačiau nepaisant to, dalyvaujant keliasdešimt tūkstančių maldininkų 1886 m. iškilmingai atšvęstas Marijos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikštėje priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, bet klebonas suskubo nupirkti aikštę. Joje pastatė Švč. M. Marijos statulą. Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuviškų knygų platinimo centras, iš kurio įvairiausi leidiniai patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. Caro valdininkai per atlaidus gaudydavo ir knygnešius, ir net maldininkus, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygėmis.
Ypač Šiluvos atlaidai buvo populiarinami Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune netgi įsikūrė komitetas maldininkų kelionėms organizuoti. Buvo leidžiamos knygelės, bukletai apie Šiluvą.
Sovietų valdymo metais aikštėje prieš bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams. Nors sovietų valdžia maldininkams visaip trukdydavo dalyvauti atlaiduose uždarydavo kelius, 1979 m. net paskelbė kiaulių marą maldininkai, ypač Eucharistijos bičiuliai, rengdavo procesijas į Šiluvą. Ne vienas maldingų kelionių į Šiluvą organizatorius nukentėjo nuo sovietų valdžios buvo tardomas, teisiamas ar net nubaudžiamas įkalinimu ar tremtimi. Nepaisant persekiojimų, Šiluva išliko Bažnyčios dvasinės stiprybės centras.
Šiluvos atlaidų tradicija toliau tęsiama Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.
1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas meldėsi Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje. Popiežius, tarsi atkartodamas Mergelės Marijos per apsireiškimą piemenėliams perduotą žinią, sakė, kad Marija visą savo gyvenimą kreipė į Kristų. Tai daryti ji kviečia ir mus: Darykite, ką tik jis jums lieps (Jn 2, 5). Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi, meldė Šventasis Tėvas Šiluvoje.
2003 m., per Šilinių atlaidus, Šventojo Tėvo apsilankymo dešimtmečio proga arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pašventino Jono Pauliaus II namus.
