siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 04 18 Konferencija „Šiluva Lietuvos kultūroje“ VDU
Paskelbta: 2008-04-05

Balandžio 18 d. Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje auloje (Katalikų teologijos fakultete) vyko tarpdisciplininė mokslinė konferencija „Šiluva Lietuvos kultūroje“. Ją rengė VDU Menų institutas, Kauno arkivyskupijos kurija ir arkivyskupijos muziejus, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos parapija. Trylikoje perskaitytų mokslinių pranešimų Švč. M. Marijos apsireiškimo įvykis, Šiluvos vaidmuo Lietuvos kultūroje ir įtaka jai aptarti istoriniu, menotyriniu, muzikologiniu, literatūrologiniu, etnologiniu, teologiniu aspektais. Pirmajai konferencijos daliai vadovavo organizacinio komiteto pirmininkas, VDU MI direktorius prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, po pietų jo pareigas perėmė komiteto narė doc. dr. Laima Šinkūnaitė. Be jau minėtų asmenų organizacinio komiteto nariai buvo ir prel. doc. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kun. lic. Evaldas Vitulskis, kun. Erastas Murauskas, dr. Rima Valinčiūtė.

Mokslininkus, rengėjus ir dalyvius pasveikinęs konferencijos globėjas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius padėkojo už dėmesį brangiam istorijos įvykiui, kurį galima švęsti neatpažįstamai pasikeitusioje Lietuvoje. Konferenciją pasveikino ir VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, džiaugdamasis, jog jos surengimas atspindi universiteto požiūrį į vertybes. Žodį taręs prel. V. S. Vaičiūnas OFS pabrėžė renginio reikšmingumą žmogaus ir tautos atgimimui, teikiamą galimybę geriau pažinti nuostabų Dievo pasaulį.

Pirmasis – dr. Vaidos Kamuntavičienės (VDU, Humanitarinių mokslų fakultetas) – pranešimas „Šiluvos parapija XVII a.“ išsamiai atskleidė parapijos būvį, stipriai paveiktą reikšmingiausio jos istorijoje Marijos apsireiškimo įvykio, kuris tyrinėtas remiantis Kauno arkivyskupijos kurijoje saugomomis Šiluvos parapijos knygomis. Pasak V. Kamuntavičienės, atgavus fundaciją iš kalvinistų, XVII a. Šiluvos parapija išgyveno spartų pakilimą: per trumpą laiką pastatyta ir įrengta bažnyčia, jos fundatoriai rėmė net 4 altorių įrengimą; didžiajame altoriuje pakabinus stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą stiprėjo pamaldumo tradicija, sparčiai plėtota sielovada. Čia rūpintasi ir švietimu bei karitatyvine veikla (veikė mokykla, prieglauda, kurios gyventojai patarnaudavo bažnyčioje). Pranešėja atkreipė dėmesį į tris čia tarnavusius, rūpestingai sielovada besirūpinusius išsilavinusius dvasininkus kun. J. Kazakevičių-Smolką, M Sviekauską, J. Skirmantą, kurie buvo ir iškilūs Žemaičių kapitulos nariai, pabrėžė to meto vyskupų dėmesį Šiluvai, atskleidžiantį išskirtinę parapijos padėtį. Čia buvo stiprinamas Marijos kultas (giedotos Marijos valandos, kulto plėtotei funduotas 4 kunigų išlaikymas), viena turtingiausių Žemaitijos parapijų, tapusi prepozitūrinė, pasidarė ir viena svarbiausių Lietuvos parapijų tame amžiuje.

Pranešime „Šiluvos bazilikos paveikslo Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu istorijos bruožai“ jo autorė Regimanta Stankevičienė (Kultūros, filosofijos ir meno institutas) išsamiai aptarė garsiojo paveikslo atsiradimo istorinį ir kultūrinį kontekstą. Kelis – Šiluvos Dievo Motinos, Šiluvos Madonos ir kt. – pavadinimus bei, pranešėjos teigimu, simbolinę, legendinę, atradimo hipotezę turintis paveikslas vainikuotas aukso karūnomis 1786 m. popiežiaus Pijaus VI leidimu. Paveikslo nutapymo aplinkybes R. Stankevičienė susiejo su jo pirmavaizdžiu – Romos Salus populi Romani, (dar vadinamu S. Maria ad Nives arba S. Maria Maggiore) paveikslu, sukurtu iš pradžių Romos miestui, o paskui popiežiaus Pijaus V nutartimi kopijomis pradėjusio sklisti katalikiškajame pasaulyje. Jų plitimą Lietuvoje tyrinėtoja susiejo su jėzuitų, dominikonų, unitų veikla; per Lenkiją jos pasiekusios ir Lietuvą. Kūriniams palyginti buvo parodyta kopijų, išlikusių Lvove, Gardine, Poznanėje, Krokuvoje, Liubline (jų taip pat yra Lietuvoje – Linkuvoje, Paparčiuose). Pasak mokslininkės, pirmavaizdžio istorija, analogiški pavyzdžiai (šiluviškis paveikslas panašiausias į Voluinės ir Podolės Ponios paveikslą), restauratorių atkurtas pirminis Šiluvos paveikslo meninis vaizdas leidžia manyti, kad jis sukurtas XVII a. pirmojoje pusėje, turi aiškių sąsajų su Romos pirmavaizdžiu.

Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro darbuotojų Dalios Panavaitės, Janinos Bilotienės, Rimvydo Derkinčio, Rapolo Vedricko pranešimas „Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos didžiojo altoriaus paveikslas Dievo Motina su Kūdikiu: tyrimai ir restauravimas“ jau buvo skaitytas Baltijos šalių konferencijose Rygoje ir Vilniuje; su jo pagrindinėmis mintimis tądien supažindino R. Vedrickas. Pranešėjas papasakojo apie 2001 m. į restauravimo centrą atgabento paveikslo būklę ir atliktus išsamius tyrimus, išryškinusius jo tapybos, formato ir netgi kompozicijos pakeitimus. Savo pasakojimą R. Vedrickas iliustravo nuotraukomis, iš kurių akivaizdžiai matėsi, kaip keitė paveikslą meistrų rankos, o Marijos ir Kūdikio veidai pamažu suspindėjo visu grožiu. Autentišką išvaizdą paveikslas atgavo po kruopštaus autorinį tapymo sluoksnį atidengusio restauratorės J. Bilotienės darbo, taip pat sutvirtinus metalinį aptaisą, pagaminus trūkstamas detales. Restauravimo metu Marijos rankos vidinėje pusėje atrasta aptaisą kūrusio meistro signatūra. R. Vedrickas pabrėžė ypatingą restauratorių kruopštumą, šio meno kūrinio išskirtinumo supratimą ir dėmesį jam.

Kultūros paveldo centro darbuotojas dr. Girėnas Povilionis perskaitė pranešimą intriguojančiu pavadinimu „Tiesos paieškos Šiluvos bazilikos vargonų istorijos pinklėse“ apie painią vargonų, prospekto architektūrine kompozicija turinčių analogų ne Lietuvoje, bet Vokietijoje, Prūsijoje, Danijoje, Norvegijoje, Latvijoje (Liepojos ir Rygos bažnyčiose), istoriją. Esamas vargonų prospektas į Šiluvą atkeliavęs 1895 m. Už senojo vargonų fasado, pasak pranešėjo, 1902 m. bazilikai vargonus sumontavo vargonų meistras lietuvis Jonas Garalevičius, vėliau pagal šį projektą padidinęs vargonų fasadą garsiojoje Seinų bazilikoje (pasak G. Povilionio, atlikęs ir „tobulai paslėptą baroko ir neobaroko sintezę“).

Apie Šiluvos baziliką, vertingą XVIII a. antrosios pusės vėlyvojo baroko kūrinį, išsamų, nuotraukomis iliustruotą ir teologinėmis sąsajomis paremtą pranešimą „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika: dailės ikonologija“ perskaitė VDU MI doc. dr. Laima Šinkūnaitė. Ji aptarė savitą ir sudėtingą bazilikos ikonografinę programą. kurioje nuosekliai plėtojamos pagrindinės glaudžiai susipynusios Dievo Motinos, Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios temos bei šalutinės, perteikiančios Šventojo Rašto įvykius bei personažus. Iškeldama skulptoriaus Tomo Podgaiskio kūrybos talentą, L. Šimkūnaitė atvėrė konferencijos klausytojams visų septynių bazilikos altorių, sakyklos, krikštyklos bei vargonų tribūnos puošybos elementais skleidžiamą teologinę mintį. Pasak L. Šimkūnaitės, keliaujanti Jėzaus Kristaus įsteigtoji Bažnyčia Šiluvos bazilikos ikonologijoje atsiskleidžia visais atžvilgiais, o temų įvairove niekam Lietuvoje neprilygsta.

Šiluvos bazilikos meninius turtus prieš klausytojų akis toliau skleidė kita menotyrininkė – Aušra Vasiliauskaitė (VDU MI) savo pranešime „Šiluvos bazilikos Šventosios šeimos paveikslo ikonologija“. Šoninio altoriaus paveikslas, pasak jos, pasižymi retu ir savitu siužetu, susijusiu su Švč. Trejybės simbolika: virš Marijos ir Juozapo, atvedusių dvylikametį Jėzų į šventyklą, regime Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią. Ši paveikslo išskirtinumas – Jėzaus vaizdavimas tarp Rašto aiškintojų; jis yra šio paveikslo ašis, nes per Jėzų Dievas palaiko ryšį su pasauliu – taip pranešėja apibendrino esminę paveikslo mintį.

 
Dar niekur neskelbtų minčių savo pranešime „Šiluvos Lurdas: istorija, apeigos ir muzika“ pateikė habil. dr. Alfonsas Motuzas (VDU, KTF). Autorius papasakojo Lurdo Marijos statulėlės atsiradimo istoriją, susiedamas ją su Marijos apsireiškimo jubiliejumi Lurde ir klebono kun. M. Jurgaičio rūpesčiu išgelbėti Šiluvą nuo carinės valdžios siekio pastatyti toje vietoje cerkvę. Pasak giesmių įrašais bei savo paties giedojimu konferencijos darbą paįvairinusio A. Motuzo, Lurdą ir Šiluvą sieja Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kultas ir prancūziškos kilmės Lurdo giesmė (lietuviškai giedami tik keli iš 50 originalo posmų), o Lurdo 150 metų jubiliejus siejasi su Šiluvoje minimu 400 metų jubiliejumi: „viena šventė papildo kitą, o tai yra unikalu ir savita“.

Po pietų konferencijos darbą pirmoji pratęsė prof. dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė (VDU MI). Pranešime „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pr. architektūros pavyzdys“ gyvai iškilo monumentalusis Antano Vivulskio kūrinys (pastatytas 1912–1924 m.), klausytojus sudomino dvejopą architekto ir skulptoriaus išsilavinimą turėjusio, kunigystės pasirinkimą rimtai svarsčiusio autoriaus gyvenimo faktai, platus jo akiratis ir išsilavinimas. Vienintelis įgyvendintas A. Vivulskio projektas, pasak tyrinėtojos, savitas autoriaus sumanymu kurti masyvų, stambų „ žemaitiškos dvasios“ statinį, iš anksto padarius jo erdvinį maketą (pirmą Lietuvos architektūroje), architektūrine forma pasirinkti kryžių, o medinį prieangį (deja, vėliau nugriautą) derinti su mūro korpusu. N. Tolavaišienės teigimu, ši koplyčia gali būti sugretinta su kai kuriais garsiais pasaulyje obeliskais, nes autorius rėmėsi prancūzų modernizmo pavyzdžiais, tačiau toli pranoksta juos savo dvasingumu ir paskirtimi – kurti paminklą dangiškajai garbei. Koplyčią pranešimo autorė įvertino kaip lietuviško stiliaus XX a. pr. moderniosios architektūros pavyzdį.

Apie koplyčios interjero įrengimą (mat Maironio pašventinta koplyčia dar buvo neįrengta) pranešimą „Šiluvos koplyčia XX a. III-IV dešimtmetyje: puošybos vizija ir jos realizacija“ skaitė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (Kultūros, filosofijos ir meno institutas). Ji atskleidė pastangas tęsti A. Vivulskio idėjas dekoruojant koplyčią, pastatyti Marijos statulą, kuri nekartotų stebuklingojo bazilikos paveikslo (1926 m. buvo pastatyta Marijos statula, o 1927-aisiais – angelai). Interjeru rūpinosi klebonai: kun. Marcelinas Jurgaitis, vėliau – kun. Paulius Katelė. Pranešime aptartos skulptūrų autorystės problemos; menotyrininkė pabrėžė parapijos aktyvumą, mat būtent jos susirinkime nutarta dekoruoti koplyčią, ieškoti menininkų. Deja, darbai dėl skolų buvo sustabdyti, ir tik 1939 m. Kauno arkivyskupijos kurija patvirtino naują koplyčios pagražinimo planą.

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojos dr. Neringos Markauskaitės pranešime „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje“ atskleistos tolesnės koplyčios įrengimą tęsusios pastangos sovietmečiu. 1979–1986 m. čia al secco technika buvo sukurtos keturios sieninės kompozicijos, perteikiančios apsireiškimo ir stebuklingojo paveikslo istoriją, aliejumi drobėje nutapyti keturi nauji paveikslai neįprastomis sovietmečiu religinio gyvenimo temomis, vaizduojantys daugelį to meto šviesuolių, dvasininkų. Darbus organizavo (beje, per bažnyčių restauratorius suradęs ir dailininkus) klebonas kun. Vaclovas Grauslys, teikęs kūrėjams idėjų, pasiūlymų. Pranešime nagrinėta darbų autorystė, remtasi amžininkų prisiminimais.

Netikėtą Šiluvos ir 1937 m. Paryžiaus parodos, kurioje kaip lietuvių tautos simbolis eksponuotas Rūpintojėlis, sąsają atskleidė Gabija Surdokaitė (Kultūros, filosofijos ir meno institutas) pranešime „Šiluva ir 1937 m. Paryžiaus pasaulinė paroda“. Pasak tyrinėtojos, Šiluva savitai įėjo į Lietuvos dailės istoriją, mat skulptorius Juozas Mikėnas, kūręs minėtąjį Rūpintojėlį, jo prototipu buvo pasirinkęs nežinomo liaudies meistro skulptūrėlę, kurią pats netikėtai aptiko Šiluvos bazilikoje už didžiojo altoriaus 1926 m. (dabar saugoma Čiurlionio dailės muziejuje).

Ne tokią apčiuopiamą, tik štrichais, o kai kada tik nuojautomis apibrėžti įmanomą kitą meno pasaulio sąsają su Šiluva skleidė dr. Elina Naujokaitienė (VDU HMF, Prof. Br. Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centras) pranešime „Dievo įkvėpta poezija Oskaro Milašiaus supratimu“. „Šiluvos bažnyčia, nors ne Labūnavos dvaras ir alcheminių filosofijos paieškų bei pramogų kripta (slaptavietė) vieta, leido su profesūra Lietuvoje ir lenkų poetais bendraujančiam diplomatui atsiriboti nuo gamtos įkvėptų poetų ir kreiptis į Dievą, “ – teigė daktarė ir tvirtino, kad Šiluva „teoriškai – tai pašlovinta ir amžinybės matmeniu matoma Lietuvos žemė“.

Skaitytojo žvilgsniu į Šiluvos erdves lietuvių poezijoje kvietė pasinerti dr. Nijolė Taluntytė (VDU MI) pranešime „Šiluvos konceptai lietuvių poezijoje“. Literatūrologė analizavo Kazio Bradūno eilėraščiuose „Šiluva“, „Šventoji kelionė“, „Vakaras prie Šiluvos“ žmogaus ir Dievo harmoniją, išgyvenamą piligrimo kelyje, aptarė Dievo Motinos – guodėjos įvaizdį, apsireiškimo įvykio ir Bažnyčios ryšį, apibūdino sintaksę, semantiką, išskyrė lietuvišką pasaulėjautą atspindinčius simbolius, metaforas, kultūrinius įvaizdžius, gilinosi į pastarųjų sąsajas su religiniais tekstais.

Perskaitytų pranešimų pagrindu parengtus mokslinius straipsnius numatoma publikuoti moksliniame leidinyje Meno istorija ir kritika, registruotame Lietuvos mokslo tarybos patvirtintoje tarptautinėje mokslinės informacijos duomenų bazėje MLA (Modern Language Association). Svariai prie Jubiliejaus žinios garsinimo Lietuvoje prisidėjusi konferencija sulaukė klausytojų, aktyviai dalyvavusių jos darbe ir pateikusių klausimų pranešėjams. Akademinėje aplinkoje, tikėtina, dauguma pirmąkart savo gyvenime, pabuvo ir pranešimų pasiklausė Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos moksleiviai, lydimi tikybos mokytojos ses. Dalios Uscilaitės. Konferencijos dalyviai jos pabaigoje įsiamžino bendroje nuotraukoje.

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, tel.  (37) 409025 , el. paštas info@kn.lcn.lt