siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

DVASINĖ IR INFORMACINĖ MEDŽIAGA Šiluvos piligrimams, Jubiliejaus iškilmių dalyviams
Paskelbta: 2008-09-03


Piligrimystė – ypatingas laikas. Siūlome piligrimams, ypač keliaujantiems grupėmis autobusais, pasinodojant ir čia pateikiama medžiaga, paversti kelionę maldos, gyvenimo apmąstymo ir susipažinimo su piligrimystės istorija bei Šiluvos šventove vieta ir laiku.

Siūlome pamąstyti, kas yra piligrimystė, peržiūrėti savo gyvenimą (atliekant sąžinės patikrinimą), susipažinti su Šiluvos šventovės istorija, Jubiliejaus dienos programa. Bažnyčia teikia visuotinius atlaidus piligrimams, tad naudinga prisiminti, kas yra atlaidai ir kokios pasinaudojimo jais sąlygos. Linkime visiems vaisingos piligrimystės!


PILIGRIMYSTĖ
(Lietuvos piligrimų brolija)

Piligrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose. Piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė išgyvenimo būtinumas.

Kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į šventas vietas? Kokios vietos laikomos šventomis ir kur yra pagrindiniai piligriminiai centrai?

Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas.

Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje, Knoke, Mejugorjėje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Šventose vietose būna palaidoti šventi žmonės (šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje).

Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas). Katalikų Bažnyčia sąvoka „šventovė“ nusako „bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinamo ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“.

Pakeliui į konkrečią vietovę piligrimai aplanko vis daugiau religinės svarbos vietų. Tokios vietos (bažnyčios, vienuolynai) simboliškai žymi piligrimų kelią iš profanum į sacrum pasaulį.

Piligriminės kelionės žinomos visose pasaulio religijose. Anksčiausieji duomenys apie piligrimystę mus pasiekia iš Mesopotamijos. Gilgamešo epe didvyris Gilgamešas, norįs būti nemirtingas, keliauja pas išmintingąjį Utnapištį. XIX a. prieš Kristų Asirų karalius Šalmaneseras III keliavo į Babilono ir Borsipos šventyklas.

Senovės Egipte į pagrindinių dievų šventoves per kasmetines šventes susirinkdavo milžiniškos žmonių minias. Tokių švenčių metu vykdavo procesijos upėmis arba miesto gatvėmis. Antikinėje Graikijoje daug piligrimų, ypač per olimpines žaidynes, keliaudavo į Dzeuso šventovę Olimpijoje.

Krikščionybėje piligrimystės reiškinys atsiskleidžia ryškiausiai. Pirmieji keikščionių piligrimai buvo Trys karaliai, aplankę kūdikėlį Jėzų.

Žmonės jau nuo II amžiaus keliauja į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Krikščioniškos piligrimystės į Jeruzalę ir kitus Šventos Žemės miestus įsitvirtino jau III amžiuje ir ypač sustiprėjo, imperatoriui Konstantinui 313 m. Romos imperijoje legalizavus krikščionybę.

Piligriminės kelionės ypač populiarios tarp katalikų. Didžiausi krikščionių piligriminiai centrai beveik išskirtinai priklauso Romos Katalikų bažnyčiai. Didžiulės minios piligrimų keliauja į Romą ar į Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lurde (1858 m.), Fatimoje (1917 m.) Ten paliktos žmogaus kūno dalių kopijas iš medžio bei metalo (votai) simbolizuoja stebuklingą išgijimą ar išsigelbėjimą.

Piligrimystė turi ir simbolinę reikšmę. Tai kelionė ne tik į išoriškai apčiuopiamą vietą, bet taip pat kelionė į save, savo vidaus erdves. Piligriminė kelionė – išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas persikelia iš žemiško pasaulio į šventybės karalystę.

PILIGRIMŲ KELIONĖ

Piligrimystė. Kelionė yra būties simbolis, išreiškiamas daugybe tokių veiksmų, kaip išėjimas ir sugrįžimas, įžengimas ir išėjimas, nusileidimas ir pakilimas, ėjimas ir postovis. Žmogus nuo pat savo atsiradimo nuolat juda, ieškodamas naujų tikslų, tyrinėdamas žemiškuosius horizontus ir gręždamasis į begalybę. Jis plaukia upėmis ir jūromis, kopia į šventuosius kalnus, kurių viršūnėje, rodos, susitinka žemė su dangumi. Žmogus žygiuoja per laiką, priimdamas gimimą kaip įžengimą į pasaulį, o mirtį – kaip išėjimą iš pasaulio, kad įeitų į žemės įsčias arba būtų priimtas į dangiškąsias buveines.
Bažnyčia – piligrimė. Piligrimystė, ženklinanti Kristaus mokinius šiame pasaulyje, visuomet buvo svarbi krikščionių gyvenime. Per visą istoriją krikščionys išsirengdavo kelionėn, trokšdami švęsti tikėjimo slėpinius vietose, ženklinančiose Viešpaties atminimą arba primenančiose svarbius Bažnyčios istorijos įvykius. Krikščionys lankydavo šventas vietas, kuriose ypatingu būdu garbinama Dievo Motina, vietas, kur gyvas šventųjų atminimas. Maldininkas čia stoja Dievo akivaizdon kaip „svečias ir praeivis“. Kristus įėjo į istoriją kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas“, Jis nuo pradžių eina žmonijos ir savo tautos keliu, vienydamasis su kiekvienu žmogumi. Jis nužengia iš Dievo prieglobsčio, tampa „kūnu“ ir keliauja drauge su žmonėmis. Įsikūnijęs Dievas asmeniškai ateina kalbėti apie save žmogui ir parodyti jam kelią į save. Jis nuolat sako: „Eime.“

Etapai. Maldingajai kelionei būdinga dinamika. Ji išryškina tuos kelio etapus, kurie, maldininkui juos pasiekus, tampa viso jo tikėjimo gyvenimo raktažodžiai. Leidimasis kelionėn liudija jo pasiryžimą eiti iki tikslo ir įvykdyti per krikštą gauto pašaukimo dvasinius planus. Kelionė išreiškia solidarumą su broliais ir seserimis bei tinkamai parengia susitikti su Viešpačiu. Šventųjų vietų lankymas kviečia klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti švenčiant sakramentus. Galiausiai grįžimas primena maldininkui jo pasiuntinybę – būti išganymo liudytoju ir taikos ugdytoju.

Tikslas – susitikimai. Šio piligrimystės kelio galutinis tikslas nepažymėtas žemėlapyje. Tas tikslas yra anapus mūsų horizonto – į Dievo pilnatvę. Apaštalų darbuose krikščionio gyvenimas apibūdinamas tiesiogine prasme kaip kelias. Viešpaties kelias yra Jo jau praeitas takas, kurį dabar Jis eina su mumis. Kelias, tiesiamas Dievo žodžiu, skelbiamu, skaitomu, apmąstomu, diskutuojamu, ir Eucharistijos pokylio stabtelėjimais, atves Tave į susitikimą:


– su Dievu. Piligrimo kelias veda į susitikimą su Dievu. Kelio gale, šventovėje, kurioje išsipildo Viešpaties pažadas, piligrimas susitinka su Dievo slėpiniu, jam atsiskleidžia dieviškosios meilės ir gailestingumo veidas. Maldingoje kelionėje žmogus suvokia, kad nuo pat savo egzistavimo pradžios jis pakviestas į dialogą su Dievu. Krikščioniškoji piligrimystė aiškiai atskleidžia esminį krikščionybės skirtingumą nuo kitų religijų; Kūrėjas žmogui nėra anonimas ar tolima jėga; jis yra Tėvas, o mes visi esame jo vaikai, broliai ir seserys Viešpatyje Jėzuje.

– su Bažnyčia. Kelionė veda į susitikimą su Bažnyčia. Bažnyčia yra surinkimas draugėn tų, kuriuos Dievo žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu. Piligrimystės išgyvenimas kartu su broliais ir seserimis suteiks progos naujai suvokti Dievo tautą, keliaujančią į Amžinąjį Miestą vieno tikėjimo ir Kristaus meilės vienybėje. Pasijusk vienos Dievo šeimos nariu, apsuptu daugybės tikėjimo brolių ir seserų, vadovaujamu „didžiojo avių Ganytojo“, vedančio mus, regimai vadovaujant ganytojams, kuriems Jis pavedė vesti savo tautą. Todėl nesakyk, kad esi piligrimas. Sakyk – mes esame piligrimai. Kartu su broliais ir seserimis.

– su šventove. Šventovė taip pat yra susitikimas susitaikinime. Čia išjudinama piligrimo sąžinė; jis išpažįsta savo nuodėmes, jam atleidžiama, ir jis atleidžia. Per Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą jis tampa nauju žmogumi, išgyvenančiu malonę ir dieviškąjį pasigailėjimą. Maldingoje kelionėje išgyvenama patirtis paklydusio sūnaus palaidūno, kuris pažįsta išbandymų ir atgailos kietumą ir per kančias, alkį bei aukas pasuka atgal, namo. Tačiau jis pažįsta ir apsikabinimo su Tėvu džiaugsmą, apstų gailestingumo, vedantį iš mirties į gyvenimą: „Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Maldingoji kelionė, vedanti į šventovę, privalo būti atsivertimo kelias, tvirtai tikint begaliniu Dievo dovanojamo atleidimo gilumu bei jėga. Tad susirask puikų kunigą, galbūt tokį, kuriuo pasitiki kaip bičiuliu, ir atverk jam savo sąžinę, kad atgimtum naujam gyvenimui. Patikėk, jis bus laimingas, galėdamas pagelbėti Tau atskirti meilę nuo egoizmo, tiesą nuo melo. Tam reikia draugo – kunigo, kuriuo pasitiki.

– su Dievo Motina. Galiausiai maldinga kelionė yra kelias, vedantis į susitikimą su Dievo Motina Marija. Marijoje piligriminis dieviškojo žodžio kelias į žmoniją susivienija su žmonijos piligriminiu tikėjimo keliu. Didžiosios Marijos šventovės Lietuvoje ir pasaulyje – Aušros Vartai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Pivašiūnai, Lurdas, Fatima – gali būti puiki vieta susitikti su jos mums dovanotu Sūnumi. Jos įsčios tapo pirmąja šventove, dievystės ir žmogystės susitikimo vieta, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia ir kurią „Aukščiausiojo galybė pridengė savo šešėliu“.

ATLAIDAI

Su Atgailos ir sutaikinimo sakramento vaisiais glaudžiai siejasi mokymas apie atlaidus ir jų praktika Bažnyčioje. Kas yra atlaidai? Kartu su popiežiumi Pauliumi VI Bažnyčia sako, kad „tlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“ (Indulgentiarum doctrina, 1). „Laikinosios bausmės“ sąvoka reiškia laikinas pasekmes pačiam žmogui ar jį supančiam pasauliui. Priimant Atgailos ir sutaikinimo sakramentą, atleidžiamos tik nuodėmės, bet bausmės už nuodėmes nėra visiškai pašalinamos. Maldos, kuriomis Bažnyčia nuo pirmųjų amžių palydėdavo atgailautojus, nuo viduramžių tapo atlaidų praktikos pagrindu. Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, tai priklauso nuo to, ar laikinąją bausmę už nuodėmes atleidžia iš dalies ar visai. Atlaidus Bažnyčia teikia šiame pasaulyje tik juos laiminčiojo naudai, jų negalima skirti už kitus gyvuosius žmones. Tačiau atlaidai gali būti pritaikomi mirusiesiems užtarimo būdu (plg. EI, 2–3).

Kaip laimimi atlaidai? Gerai atlikęs sakramentinę išpažintį, tikintysis dalyvauja Eucharistijoje. Tiek išpažintis, tiek dalyvavimas Eucharistijoje – atlaidų kulminacija - turi liudyti bendrystę su Bažnyčia. Ši bendrystė išreiškiama malda popiežiaus intencija (1 „Tėve mūsų“, 1 „Sveika, Marija“, 1 „Garbė Dievui“ arba kita savita malda, pvz., prisimenant popiežių ir jo maldos intencijas, taip pat meilės ir atgailos aktais (pvz., krikščionys susilaiko nuo rūkymo, atsisako svaigalų, pasninkauja arba praktikuoja santūrą; skaito ir mąsto Šventąjį Raštą, apmąsto Viešpaties Kryžiaus kelią ar kalba Mergelės Marijos rožinį, dalyvauja piligriminėje kelionėje; paaukoja atitinkamą sumą vargšams; stambiomis sumomis paremia religinio ar socialinio pobūdžio darbus (ypač apleistų vaikų, vargstančio jaunimo, skurstančių senelių, užsieniečių, įvairiuose kraštuose ieškančių geresnių gyvenimo sąlygų, labui); aukodami atitinkamą savo laisvalaikio laiką bendruomenei tarnaujančiai veiklai arba kitomis asmeninės aukos formomis). Visi šie veiksmai turi išreikšti tikrą širdies atsivertimą, troškimą pakeisti gyvenimą.

PASIRENGIMAS ATGAILAI IR SUTAIKINIMUI

Kur Dievas mano gyvenime? Ar pastebiu Jo rūpestį manimi? Kas yra mano troškimų, sumanymų, darbų šaltinis? Kur mano gyvenime yra mano broliai ir seserys, visi tie, kurie supa mane?

Sąžinės patikrinimas
Šventoji Dvasia, apšviesk mano mintis, padėk man suprasti, kas mano širdyje.
Gailėkis ir ryžkis keisti savo gyvenimą. Čia pateiktos mintys gali padėti peržvelgti savo gyvenimą.

Visų prima dera apsvarstyti šiuos dalykus:
a) ar Atgailos ir Sutaikinimo sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsivalyti, pasitaisyti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą?
b) gal buvau pamiršęs ar tyčia nutylėjau kokias nors sunkias nuodėmes per ankstesnes išpažintis?
c) ar esu atlikęs paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus?

Viešpaties žodžio šviesoje patikrinu savo gyvenimą.

I. Viešpats Dievas sako: „Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi“.

1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi Jo įsakymų ir Jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu perdaug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar mano darbų intencijos geros?
2. Ar turiu stiprų tikėjimą į Dievą, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar visiškai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausydamasis Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškinimuose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą į Dievą ir Bažnyčią? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi, kaip dera krikščioniui?
3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji – bemintė ir vien išorinė apeiga?
Ar aukojau Dievui savo darbus, džiaugsmus ir skausmus? Ar gundymų metu kreipiausi į Dievą?
4. Ar gerbiu ir myliu Dievo vardą? O gal Dievui piktžodžiavau, neteisingai prisiekiau, ar be reikalo minėdavau Dievo vardą? Ar neniekinau Mergelės Marijos bei kitų šventųjų?
5. Ar švenčiau sekmadienius ir Bažnyčios įsakytas šventes? Ar visiškai, aktyviai ir sąmoningai dalyvauju liturgijoje, ypač Eucharistijoje? Ar vykdžiau metinės išpažinties įsakymą ir dalyvavau Komunijoje?
6. Ar neturiu „kitų dievų“, tai yra kitų dalykų, kuriais labiau rūpinuosi ir pasitikiu, negu Dievu, pavyzdžiui, turtu, prietarais, spiritizmu, burtais, idėjomis, mokslais ir panašiais dalykais, kuriuos garbinu kaip Dievą?

II. Viešpats sako: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“.

1. Ar tikrai myliu savo artimą? Gal savo tikslų siekdamas piktnaudžiauju artimo gerumu? Gal kitiems darau tai, ko nenoriu, kad jie man darytų? Ar neparodžiau artimui pavyzdžio savo blogais žodžiais, patarimais ir elgesiu, šitaip jį papiktindamas?
2. Ar kantriai ir su nuoširdžia meile duodu savo namiškiams gėrybių ir džiaugsmo?
Vaikams. Ar esu paklusnus tėvams? Ar gerbiu juos? Ar padedu dvasiniuose ir medžiaginiuose reikaluose? Ar rūpinuosi jų ligoje ar senatvėje krikščionių Sakramentais, kaip būtinybe jų gyvenimui?
Tėvams. Ar pakankamai rūpinuosi krikščionišku vaikų auklėjimu? Ar padedu jiems savo pavyzdžiu ir tėvišku paraginimu?
Sutuoktiniams. Ar esu visur ir net mintyse ištikimas? Gal mano santykiuose esama ir to kas neteisinga?
3. Ar dalijuosi savo gėrybėmis su neturtingesniais pagal galimybes? Ar ginu prispaustuosius, padedu nelaimingiems ir vargšams? Ar neniekinu artimo, ypač vargingesnio, silpnesnio, praeivio ir šiaip kitokio negu aš žmogaus? Ar nesu egoistas?
4. Ar vykdau per Sutvirtinimą prisiimtus įsipareigojimus, dalyvaudamas Bažnyčios apaštalavimo ir meilės darbuose, parapijos gyvenime? Ar padedu Bažnyčiai ir visuomenei savo išgalėmis? Ar meldžiuosi už Bažnyčios vienybę, tautų pašventinimą, taiką ir teisingumą, už visuotinę gerovę?
5. Ar rūpinuosi bendruomenės, kurioje gyvenu, gėriu bei laime? Gal gyvenu vien sau ir tik savimi susirūpinęs? Ar nuoširdžiai siekiu, kad žmonijoje klestėtų teisingumas, geri papročiai, santaika, meilė? Ar atlieku pilietines pareigas? Ar moku mokesčius?
6. Ar, atlikdamas pareigas, esu teisingas, darbštus, garbingas? Ar nuoširdžiai atlieku savo pareigas bendruomenei? Ar atidaviau teisingą užmokestį darbininkams ir man patarnavusiems? Ar laikiausi savo pažadų bei sutarčių?
7. Ar buvau klusnus, pagarbus ir ištikimas teisėtai vadovybei?
8. Ar nepiktnaudžiauju savo pareigomis ir autoritetu? Ar paslaugiai tarnauju kitų gėriui?
9. Ar laikausi tiesos ir teisingumo atlikdamas pareigas? Gal kam nors pakenkiau meluodamas, šmeiždamas, apkalbėdamas, be pagrindo įtarinėdamas, išduodamas paslaptį, neteisingai skųsdamas?
10. Ar nepažeidžiau kitų gyvybės, sveikatos, gero vardo ir garbės? Gal padariau jiems žalos? Gal patariau žudyti ar žudžiau negimusią gyvybę? Gal kerštaudamas ir neapkęsdamas persekiojau kitus? Gal atsiskyriau nuo jų dėl barnių, nesantaikos, įžeidimų, pykčio ir panašių dalykų? Gal dėl savimeilės, apsileidimo nesistengiau paliudyti kitų nekaltumo?
11. Ar nepasisavinau svetimų gėrybių? Gal neteisėtai ir neleistinai jų troškau? Gal kitiems padariau skriaudą? Ar stengiausi atlyginti žalą ir sugrąžinti svetimas gėrybes?
12. Jeigu esu nuskriaustas, ar stengiausi atleisti ir susitaikinti, kaip Kristus moko? Gal esu pilnas neapykantos ir keršto? Ar teisingumo siekiau teisingais būdais?

III. Viešpats Kristus sako: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas“

1. Kokia svarbiausia mano gyvenimo kryptis? Ar tikiu amžinąjį gyvenimą? Ar rūpinuosi dvasine pažanga, malda, Dievo žodžio skaitymu, mąstymu? Ar dalyvauju sakramentiniame Bažnyčios gyvenime?
Ar susivaldau? Ar nepataikauju savo negeriems norams ir jausmams? Ar susitvardau? Gal pavydžiu? Gal esu nesaikingas valgydamas ir gerdamas? Gal iš puikybės ir tuščio pasididžiavimo aukštinausi prieš Dievą ir niekinau kitus, save laikydamas pranašesniu už kitus? Gal kitiems primesdavau savo valią, nepaisydamas kitų laisvių bei teisių?
2. Kaip panaudojau laiką, jėgas ir kitas iš Dievo gautas dovanas bei talentus? Ar tam, kad dieną po dienos daryčiau pažangą? Gal buvau tingus ir apsileidęs?
3. Ar kantriai pakėliau skausmus bei gyvenimo nepasisekimus? Gal visai nesirūpinau susivienyti su Kristumi kančioje ir sunkumuose, kad taip „papildyčiau, ko stinga Kristaus kančiai“? Ar nustatytomis dienomis pasninkavau?
4. Ar buvau kuklus ir saugojau skaisčius savo jausmus bei visą kūną, kaip Šventosios Dvasios buveinę, skirtą prisikėlimui ir garbei? Ar savo kūną laikiau Dievo žmogui duotu meilės ženklu, visiškai atsiskleižiančiu tik Santuokoje? Ar neišniekinau savo kūno paleistuvavimu, ištvirkavimu, nepadoriais žožiais ir mintimis, norais bei veiksmais? Gal atsidaviau aistroms? Gal dalyvavau krikščionišką ir žmogišką kilnumą žeminančiose paskaitose, pokalbiuose ar pasilinksminimuose? Gal savo žodžiu ar elgesiu kitus gundžiau nusidėti? Ar santuokos gyvenime laikiausi sąžinės nurodymų bei krikščioniškosios moralės normų?
5. Gal gyvenime bijodamas ar veidmainiaudamas elgiausi prieš savo sąžinę?
6. Ar visada stengiausi gyventi kaip tikras Dievo vaikas ir elgtis pagal Šventosios Dvasios įkvėpimą? Gal esu savo norų ir aistrų vergas?

ŠILUVOS ŠVENTOVĖS ISTORIJOS APŽVALGA

Ant smėlėtų kalvelių, apsuptas spygliuočių miškų stovi Šiluvos miestelis. Iš miškų bei šilų kilo ir jo vardas – Šilas, vėliau jį imta vadinti sulenkinta forma – Šidlava, o Nepriklausomybės metais įsitvirtino vardas Šiluva. Bažnyčios steigimo akte ši vietovė dar vadinama ir Būda. Šis vardas irgi susijęs su mišku. Jis reiškia vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai. Ilgainiui vardas Būda nunykęs. Kažin ar apie Šiluvą šiandien ką nors daugiau žinotume, jei kunigaikščio Vytauto bendradarbis Petras Simonas Gedgaudas nebūtų sumanęs joje pastatydinti bažnyčią.

„Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę…“

Šį Šiluvos bažnyčios steigimo aktą 1457-aisiais, sekmadienį po šv. Lemberto, t. y. rugsėjo 1 d., surašė ir savo antspaudu patvirtino, dalyvaujant liudininkams ir patikėtiniams, Šiluvos dvaro savininkas Petras Simonas Gedgaudas. Statomai bažnyčiai jis suteikė gana retą tais laikais Šv. Marijos Gimimo titulą. Marijos Gimimo dieną Bažnyčia švenčia rugsėjo 8-ąją. Galbūt Petras Gedgaudas Marijos Gimimo šventės datą mėgino susieti su rugsėjo 8-ąją turėjusiu įvykti Vytauto karūnavimu?

Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji pamažėl ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių. Į juos būriais vykdavo maldininkai ir iš Užnemunės, kur vyravo protestantai.

Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias: į Batakius, Švėkšną, Jurbarką, Tauragę, Veliuoną, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!

XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Ją valdę dvarininkai stojo reformatų pusėn. Jonas Zaviša šalia Šiluvos pastatydino liuteronų koplyčią, jo brolis Merkelis laikomas Šiluvos kalvinų parapijos įkūrėju. Kurį laiką Šiluvoje veikė evangelikų reformatų koplyčia ir katalikų bažnyčia, tačiau 1560 m. Šiluvą ėmus valdyti ypač uoliam reformacijos skleidėjui Merkeliui Šemetai, Šiluvos katalikų bažnyčia gana greitai nustojo veikti. Sumani kalvinistė Sofija Vnučkienė pasirūpino iš tuometinių Šiluvos valdytojų perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinų bendruomenei. Jos sumanymu, Šiluva turėjo tapti kalvinų centru. Joje buvo įkurta vienintelė Lietuvoje kalvinų seminarija. Katalikiškoji liaudis imta versti pereiti į naująją konfesiją.

Apie 1569 m., Šiluvoje dar šeimininkaujant Merkeliui Šemetai, paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Katalikų bažnyčią, manoma, buvus sudegintą ar nugriautą. Tikėtina, kad neprižiūrima ir nelankoma ji galėjo ir pati sunykti, o tada būti nugriauta. Dalis katalikų bažnyčios turto atsidūrė reformatų rankose. Daug metų kalvinų bažnyčios bokšte skambėjo iš katalikų bažnyčios paimtas varpas su užrašu: „O florens Rosa, Mater Dei speciosa“ (O žydinti rože, skaisti Dievo Motina!).

Tiesa, kalvinų įsigalėjimui bandė pasipriešinti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, pradėjęs bylas prarastoms bažnyčioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino katalikų teisę atgauti nusavintus turtus. Vyskupas savo pradėtąjį darbą apie 1606-uosius pavedė uoliam kunigui Jonui Smolkai-Kazakevičiui. Tačiau laimėti bylą dėl Šiluvos bažnyčios atgavimo buvo labai sunku, nes neturėta nuosavybės dokumentų.

Čia į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Švč. M. Marija. Po jos apsireiškimo (1608 m.) atradus bažnyčios fundacijos dokumentus, paskirtasis Šiluvos klebonas kun. Jonas Kazakevičius 1622 m. laimėjo bylą dėl nuosavybės grąžinimo katalikams. Tapęs Šiluvos klebonu senosios bažnyčios vietoje pastatė nedidelę medinę bažnytėlę, atgaivino Šilinių atlaidus.

Į atgaivintus atlaidus suplaukdavo gausybė žmonių. 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Todėl apie 1641-uosius pastatyta gerokai didesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia. Po šimtmečio vysk. Antanas Tiškevičius ėmėsi rūpinti pastatydinti naują mūrinę bažnyčią Šiluvoje, nes sena darėsi per menka, mat per Marijos Apsilankymo ir Gimimo šventes čionai susirinkdavo minios žmonių, atvykdavo net iš Vilniaus vyskupijos. 1760 m. pradėta statyti mūrinė Šiluvos bažnyčia.

1775 m. rugsėjo 15 d. bule popiežius Pijus VI Šiluvos bažnyčiai suteikė infulatinės prepozitūros titulą. Taigi nuo tol Šiluvos klebonai infulatai per pamaldas galėdavo dėvėti mitrą, mūvėti žiedą, naudoti pastoralą ir kitas vyskupo insignijas.
1786 m. rugsėjo 10 d. pašventinta nauja mūrinė katalikų bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Ją konsekravo Žemaičių sufraganu tapęs Tadas Juozapas Bukota. Marijos Gimimo dieną aikštėje priešais bažnyčią vainikuotas nuo seno malonėmis garsėjęs Marijos su Kūdikiu paveikslas. Vysk. Steponas Giedraitis ta proga rašytame laiške džiugiai ragino: „Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis“ (Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi). Tikintieji, rodos, noriai atsiliepė į šį vyskupo paraginimą. Maldininkų, plūstančių į atlaidus, nesustabdydavo jokios okupantų valdžios.

Carinės Rusijos valdžia draudė maldininkų procesijas į Šiluvą, kunigams neleisdavo ten keliauti be specialaus leidimo. Tačiau nepaisant to, dalyvaujant keliasdešimt tūkstančių maldininkų 1886 m. iškilmingai atšvęstas Marijos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikštėje priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, bet klebonas suskubo nupirkti aikštę. Joje pastatė Švč. M. Marijos statulą. Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuviškų knygų platinimo centras, iš kurio įvairiausi leidiniai patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. Caro valdininkai per atlaidus gaudydavo ir knygnešius, ir net maldininkus, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygėmis.
Ypač Šiluvos atlaidai buvo populiarinami Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune netgi įsikūrė komitetas maldininkų kelionėms organizuoti. Buvo leidžiamos knygelės, bukletai apie Šiluvą.

Sovietų valdymo metais aikštėje prieš bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“. Nors sovietų valdžia maldininkams visaip trukdydavo dalyvauti atlaiduose – uždarydavo kelius, 1979 m. net paskelbė kiaulių marą – maldininkai, ypač Eucharistijos bičiuliai, rengdavo procesijas į Šiluvą. Ne vienas maldingų kelionių į Šiluvą organizatorius nukentėjo nuo sovietų valdžios – buvo tardomas, teisiamas ar net nubaudžiamas įkalinimu ar tremtimi. Nepaisant persekiojimų, Šiluva išliko Bažnyčios dvasinės stiprybės centras.

Šiluvos atlaidų tradicija toliau tęsiama Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas meldėsi Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje. Popiežius, tarsi atkartodamas Mergelės Marijos per apsireiškimą piemenėliams perduotą žinią, sakė, kad Marija visą savo gyvenimą kreipė į Kristų. Tai daryti ji kviečia ir mus: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). „Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi“, – meldė Šventasis Tėvas Šiluvoje.

 2003 m., per Šilinių atlaidus, Šventojo Tėvo apsilankymo dešimtmečio proga arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ palaimino Jono Pauliaus II namus. Šiais metais pradėtas įgyvendinti Šiluvos šventovės rekonstrukcijos planas. Jono Pauliaus II apsilankymo penkioliktųjų metinių minėjimo akcentas bus atidengtas ir palaimintas paminklas Dievo tarnui Jonui Pauliui II.

ŠILUVA ŠIANDIEN

Reikėtų išsamios studijos, norint atsakyti į klausimą, kas daugiausiai prisidėjo prie Lietuvos dvasinio atgimimo. „Esu giliai įsitikinęs, kad reikia ačiū pasakyti ir Šiluvos Dievo Motinai“, – sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Šiandien Šiluva – vienas svarbiausių maldininkų traukos centrų Lietuvoje, išlaikęs ilgiausią Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų šventimo tradiciją. Čia atsiliepiama į Švč. Mergelės Marijos raginimą garbinti jos Sūnų, meldžiama kūno ir dvasios sveikatos. Dažnas čia atsigręžia Dievan, patiria dvasios atsinaujinimą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nevaržomi maldininkai gausiai važiuoja į Šiluvos atlaidus. Maldininkai tradiciškai procesijomis eina iš Tytuvėnų ir Raseinių pusės į Šiluvą. Kiekviena atlaidų diena skiriama vis kitai temai. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, Bažnyčios darbuotojų, šeimos, vaikų, jaunimo, vienišųjų, ligonių, gyvybės apsaugos dienos. Atlaidų metu vyksta katechezės, religiniai spektakliai, koncertai.

Šiluva pagyvėja ne tik per atlaidus. Maldininkų susibūrimai vyksta ir kiekvieno mėnesio 13-ąją – Marijos dieną. Ypač tądien meldžiamasi už Tėvynę Lietuvą.

2003 m. per Šilinių atlaidus, popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Šiluvoje 10-mečio proga, arkiv. Sigitas Tamkevičius pašventino Jono Pauliaus II namus. Juose mokosi ir gyvena Kauno kunigų seminarijos parengiamojo kurso seminaristai. Vasaros mėnesiais šiuose namuose vyksta kunigų ir pasauliečių rekolekcijos, priimami piligrimai.

Šiluvoje šiandien gyvena maždaug 790 gyventojų, veikia vidurinė mokykla. Po Šiluvą vaikštantis piligrimas gali apžiūrėti parko supamą 1838 m. statytą klasicizmo stiliaus Skaraitiškės dvarą. Jame planuojama įrengti turizmo ir sveikatingumo centrą.

Šiluvos Pušynės miške įrengtas miško pažintinis takas. Jis miestelio vakarinėje pusėje, šalia Šiluvos – Lyduvėnų kelio. Keliaudami daugiau kaip trijų kilometrų ilgio taku ne tik pakvėpuosite grynu pušyno oru, pasidžiaugsite nuostabiomis kalvelėmis, pasigrožėsite miestelio panorama, bet ir, svarbiausia, ramiai pasimelsite.

PAMALDUMAS ŠILUVOS MARIJAI

„Daugybė žmonių, geidžiančių pagalbos nuo Marijos, kas dieną plūdo į Šidlavą ir mažne visi datyrė, ko norėjo“, – rašė vyskupas Motiejus Valančius.

Žmonių pamaldumas Šiluvos Marijai daugiausia susijęs su malonėmis garsėjančiu Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Marijos apsireiškimo vieta. Šioje vietoje, ant apsireiškimo akmens pastatytoje koplyčioje stovėjusi Marijos statula tikriausiai maldininkų imta vadinti Ligonių Sveikata. Ilgainiui šis titulas prigijo Šiluvos Dievo Motinai. Mat ne vienas čionai atvykęs maldininkas atgavo tiek fizinę, tiek dvasinę sveikatą. Tai liudija ir gausūs votai – padėkos ženklai prie senojo Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslo.

Kelionė su giesme ir malda į Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, nuoširdus dalyvavimas juose, švenčiant Mišias, priimant Susitaikinimo sakramentą, savo rūpesčių patikėjimas Marijai meldžiantis prie garsaus jos paveikslo ir jos apsireiškimo vietoje – visa tai ne tik bendrojo pamaldumo, bet ir pamaldumo Šiluvos Mergelei ženklai. Garbindami Apsireiškusios Sūnų žmonės pagerbia ir Jo Motiną. Nuo seno Šiluvoje būdavo ypač daug išklausoma išpažinčių ir išdalijama Komunijų. Atsivertimu ir atgaila daugelis žmonių atsiliepė į čia apsireiškusios Dievo Motinos gailavimą, kad čia buvo paliauta garbinti Jos Sūnų.

Maldininkų kelionės į Šiluvą nuo seno buvo puošnios, iškilmingos, tačiau jiems tekdavo ir nemažai sunkumų įveikti, didelį nuovargį pakelti. Dvasinio ryžto ir drąsos reikalavo procesijos į Šiluvą sovietų okupacijos metais.

Tiek eidami į Šiluvos atlaidus ar grįždami iš jų, tiek pačiuose atlaiduose maldininkai daug giedodavo, taip pat ir Šiluvos Marijai skirtas giesmes, Švč. Mergelės Marijos valandas, Marijos litaniją, rožinį. Atlaiduose dalyvaudavo Švč. Sakramento adoracijoje, Mišparuose – Vakarinėje. Tarp daugelio maldų Marijai buvo ir Šiluvos Marijos litanija bei novena.

Nuo seno Šiluvoje, kaip ir kitose Marijos šventovėse, buvo įprasta eiti keliais apie bažnyčią ar Apsireiškimo koplyčią. Okupacijos metais tūkstančiai maldininkų keliais eidavo aplinkui bažnyčią melsdami Dievą laisvės Lietuvai.

Kokia brangi lietuvio širdžiai Šiluvos šventovė liudija Žemaitės aprašytas senas maldininkų paprotys atvažiuojant į Šiluvą ar iš jos išvažiuojant atsisukus į bažnyčią parpuolus ant kelių pasimelsti:
„Vieni atvažiuoja į Šidlavą, kiti išvažiuoja: kiekvienas, pėsčias ar važiuotas, papušynyje sustoja. Žmonės visi meldžiasi – vieni ant žemės, kiti ant vežimų klaupiasi. Kas pasimeldė, nuvažiuoja ar nueina toliau, kiti, privažiavę ar priėję, iš vienos ar iš kitos pusės, tuoj puola ant kelių. Vyrai be kepurių, visi prieš bažnyčią nusilenkę, meldžiasi. Toje vietoje, atkeliaujant į Šidlavą – pirmą sykį, iškeliaujant – paskutinį sykį pamato bažnyčią. Išeinant reikia atsilinkėti, ateinant pasilinkėti. Dėl to pakeleiviai, į vieną ar į kitą pusę keliaudami, vis čia puola ant kelių prieš bažnyčią“.

JUBILIEJAUS IŠKILMIŲ programa

Šv. Mišios:
8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje
10, 16 ir 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje arba aikštėje prieš Baziliką
11.30–11.55 val. Liturginė katechezė aikštėje prieš Baziliką
12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje prieš Baziliką

Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą galima švęsti nuo 8 iki 19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje
Švč. Sakramento adoracija vyksta 8–21 val. Bazilikos Ligonių sveikatos koplyčioje
Marijos valandos 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje
Rožinio malda 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką

13.30 val. agapė, koncertas, mokyklos stadione
14 val. dokumentinis filmas apie Šiluvą kultūros namų salėje bei sakralinės muzikos valanda Bazilikoje
15 val. konferencijos aikštėje prieš Baziliką

Apsireiškimo koplyčioje piligrimai meldžiasi tyloje.

Šiluvoje galima įsigyti ne tik devocionalijų (krikščioniškų ženklų), bet ir krikščioniškos literatūros, jubiliejaus siuvenyrų. Devocionalijos laiminamos pagrindinių Mišių pabaigoje arba kreipiamasi į bet kurį kunigą.

Piligrimai prašomi dėmesingumo saugant savo ir šalia esančiųjų turtą nuo vagių.

Medžiagą parengė kunigas lic. Artūras Kazlauskas