siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 24 Kauno miesto muziejuje – paskaita apie Šiluvos bazilikos puošybą
Paskelbta: 2008-09-25

Rugsėjo 24 d. Kauno miesto muziejuje menotyros daktarė Laima Šinkūnaitė skaitė paskaitą „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika: dailės ikonologija“.

Prelegentės žodžiais, Šiluvos bazilika – vienintelė Lietuvos šventovė, kurios puošyboje įvairiapusiškai plėtojamos Dievo Motinos, pagimdžiusios žadėtąjį Išganytoją, Jėzaus Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios temos. Grindžiamąja mintimi tolesnei paskaitos temos plėtotei L. Šinkūnaitė pasirinko popiežiaus Benedikto XVI žodžius, jog factum historicum tikėjimui svarbiau ne simbolinis šifras, bet steigiamasis pradas: „Et incarnatus – šiais žodžiais išpažįstamas faktinis Dievo įžengimas į tikrąją istoriją.“

Didžiausi „kaltininkai“, kad Šiluvos bazilikos interjero puošyba išsiskiria ypatingu užmoju bei sakraliniu vientisumu plėtojant Bažnyčios temą, yra vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis, jam talkinęs Šiluvos klebonas Tadas Juozapas Bukota bei jų idėjas į meninę kalbą čia 1775–1786 m. vertęs jėzuitų vienuolis skulptorius, beje, ir medžio drožėjas, Tomas Podgaiskis. Šiluvos bazilikos skulptūras jis lipdęs iš stiuko.

Nuo tada, pasak dr. L. Šinkūnaitės, Bazilikos interjeras mažai pasikeitė, tačiau kai kurie pakeitimai XIX a. vid.–XX a. pr. vis dėlto suardė atskirų šventovės altorių bylojimo apie Kristaus įkurtą Bažnyčią vientisumą.

Aiškinimą, kaip Šiluvos bazilikos interjero puošyboje plėtojamos anksčiau minėtos temos, prelegentė pradėjo nuo didžiojo altoriaus – savito, „u“ raidės formos, sudėtingos kompozicijos – kurio dekorą lėmė idėjinė sumanymo programa.

Tarp altoriaus vidurinių ir šoninių dalių – pamaldžių vyrų šv. Juozapo Sužadėtinio bei šv. Joakimo, užauginusių šventus vaikus, monumentalios skulptūros. Greta altoriaus centre esančio Dievo Motinos atvaizdo, ant kalniuko – mažutė bažnytėlė, simbolizuojanti šios šventos moters pagimdyto sūnaus įsteigtą Bažnyčią, o prie jos klūpo šv. Petras su savo atributais: tinklu, gaidžiu ir raktais. Virš šios kompozicijos – tarp tokių lietuviškų, pasak prelegentės, debesėlių – pasitinkančio Dievo Tėvo figūra. „Svarbiausia šioje kompozicijoje – šv. Petro ir jo misijos išskyrimas. Pats Kristus jam patikėjo Bažnyčios teisumą ir vienybę“, – aiškino L. Šinkūnaitė, „pereidama“ į presbiteriją, kur dominuoja ypatingas skaičius septyni, o obeliskai simbolizuoja amžinybės pažadą, žemės ir Dangaus jungtį. Paskui klausytojų dėmesys atkreiptas į tabernakulį, jame Kristaus pasiaukojanti meilė įkūnyta pelikano, pagal senovės pasakojimą galinčio nagu prasikirsti krūtinę ir pamaitinti krauju vaikus, įvaizdžiu; du angeliukai laiko Švč. Sakramento simbolius – vynuogę (vyną) bei javų pėdą (duoną); pastarasis motyvas kartojasi vargonų choro parapete, taip iš šventovės išeinantys tikintieji, pasak prelegentės, atpažįsta save.

Dr. L. Šinkūnaitė išsamiai aptarė ir idėjas, kurias skleidžia sakyklos bei kitų altorių ir jų sudėtinių dalių puošyba. Ji atkreipė dėmesį į kompoziciniu ir prasminiu atžvilgiais retą, tačiau būtiną Šventosios Šeimos altoriaus jungtį su didžiuoju altoriumi. „Juozapas Bažnyčios Tėvų laikytas Jėzaus pirmavaizdžiu“, – priminė dr. L. Šinkūnaitė, artėdama prie Juozapo ir Marijos sužadėtuvių scenos, kurią tęsia Mozės dešimt lentelių su jam Dievo padiktuotais įsakymais. Pasak prelegentės, altoriaus prasmių visumą padeda suvokti abipus Šventosios Šeimos paveikslo stovinčios keturios skulptūros: šv. Elzbietos, šv. Onos, šv. Jono Krikštytojo ir karaliaus Dovydo.

Aptarusi šoninius šventovės altorius, sakyklą su basų evangelistų figūromis, retą meninį sprendimą – jos stogelį vainikuojančią Gerojo Ganytojo figūrą, dr. L. Šinkūnaitė baigė paskaitą pabrėždama, jog Šiluvos bazilikos „ikonografinė programa neturi analogų – ji sukurta kaip Bažnyčią išaukštinanti giesmė“.

-jkk-