siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2011 08 13–rugsėjo 15 d. „Telieka Šviesa ir Jums“: pokalbis su dailininke Egle Jesulaityte, tekstilės parodos Šiluvos piligrimų centre autore
Paskelbta: 2011-09-09

„Telieka Šviesa ir Jums“


Nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio Šiluvoje Piligrimų centre galime džiaugtis dailininkės Eglės Jesulaitytės personaline paroda „Tarp nakties ir dienos“. Lankytojus jaudino nepaprastai šilti, kūrėjos rankų išnešioti, nerti, megzti, austi, siuvinėti tekstilės darbai. Kiekviena moteris, aplankiusi parodą, pažvelgusi atpažįsta, kiek rankų darbo, jaukių vakarų ir palinkusios nugaros nuovargio reikia paaukoti, kol gimsta tokie kūriniai. Šį kartą autorė privertė lankytojus stabtelėti ir pažvelgti ne tik į nuostabius kūrinius, bet ir savo mintimis sugrįžti prie mums, lietuviams, skaudžios, bet kartu ir kuriančios mus temos – tremties.

Labai simboliška, jog ši paroda vyko būtent Šiluvoje, iškiliausioje Marijos šventovėje Lietuvoje. Daugybės tremtinių liudijimu, vien tikėjimo dėka ir dažniausiai prašant Mergelės Marijos užtarimo, jiems pavyko išlikti žmonėmis Sibiro taigoje ir sugrįžti į savo Tėvynę. Taigi apie šią skaudžią, bet kuriančią temą ir kalbamės su dailininke Egle Jesulaityte, paskyrusia 27-ąją personalinę parodą mūsų istorijos ir būties puslapiui.

Miela Egle, ar seniai kuri religine tematika?

Aš negalėčiau pasakyti, kad religine tema kuriu seniai ar neseniai, nes, kiek save prisimenu, visada menas, piešimas man kėlė ypatingus, nenusakomus, aukštesnius jausmus ir mintis. Pats kūrimo procesas jau yra dieviška patirtis, kūrėjas Dievas dalijasi su žmogumi savo dieviška galia kurti. Todėl žmogus menininkas yra atsakingas už jam patikėtą Kūrėjo dovaną. Ja tinkamai naudotis kitų ir savo dvasinei gerovei, rinktis kūrybines kryptis, temas yra pati svarbiausia užduotis. Ne vien tik sugebėjimas meninėmis priemonėmis skleisti idėjas, bet ir sąmoningas apsisprendimas už gėrį, Dievo ieškojimas ir jo iškėlimas į svarbiausią gyvenimo vietą atneša galutinę gyvenimo ir kūrybos pilnatvę.

Esi dailininkė tekstilininkė. Ką tau reiškia siūlai, verpalai, medžiagos?

Siūlai, tekstilinės medžiagos man reiškia tikrai daug. Kompozitoriui reikalingos natos, poetui – žodžiai, o man – siūlai. Tai ne vien meninės išraiškos dalis, bet ir gilesnius jausmus provokuojanti esatis. Siūlai, audiniai kelia atminties ir švelnumo, meilingumo pojūtį prieš mane gyvenusioms močiutėms, motinėlėms, tetulytėms. Tarp siūlų praėjo mano vaikystė – mezgė, siuvinėjo mama ir močiutė. Gal todėl ir mano noras tapti dailininke šeimai neatrodė šokiruojantis, nes tai buvo tekstilė. Audimas yra vienas seniausių žmonijos išradimų, todėl per daugybę metų yra išgludintas, išieškotas ir išgrynintas amatas ir menas, žavi savo paprastumu ir beribėmis galimybėmis. Gilinantis į tekstilinių technikų subtilybes nejučia atsiveria neakivaizdinis pokalbis su praeityje tuo užsiėminėjusiai žmonėmis, tai kelia ir paprastumo, ir prabangos potyrius tuo pat metu. Tradicijų tęsimas, taip pat savitumo, naujumo paieškos šildo, leidžia pasijusti grandimi tarp išėjusiųjų, jau nutolstančiųjų ir ateinančiųjų, kurie dar tik bus, kurs po mūsų.


Kaip nusprendi, kokia technika kursi tam tikrą kūrinį?

Kūrinio techniką padiktuoja pati tema. Dailininko kalba yra vaizdų kalba, kad ji taptų įtaigi ir aiški ypač reikalinga temos ir jos išraiškos vienovė, dermė, plastinis ir loginis atitikimas. Tik tada galima tikėtis, kad žiūrovas pajėgs suprasti, perskaityti, kokia mintis ir prasmė yra kūrinyje sutalpinta.

Kurdama tremties tema ir siekdama prasmės raiškos, didžiausią dėmesį skyriau kūrinių faktūriškumui, tekstilėje tai ypač plačias galimybes turintis dalykas, skirtingi siūlai ir medžiagos, jų derinimas formuoja skirtingą kūrinių paviršių, pagilina ar prislopina spalvas, kuria dramatišką atmosferą. Norėdama atskleisti Sibiro kryžių senumą, ištrupėjimus, įskilimus ir tuo pat metu stiprumą išlikti daugybę metų, vietoj siūlų ausdama panaudojau medžiagos juosteles, ir tai suteikė kuriamam gobelenui irimo, nykimo, neužbaigtumo įspūdį. Taip pat dėl audimo medžiagos juostelėmis kilimas gavosi kietesnis ir tvirtesnis nei iš siūlų, kas taip pat simboliškai kalba apie stiprybę tremties patirtyje.

Šioje parodoje daug nertų, siūtų, įvairiai sudaigstytų kūrinių, tarsi sudėliotų iš skirtingų audinių ir spalvų gabalėlių, kaip ir pats tremtinių likimas įvairus, nenuspėjamas.

Tekstilė kaip dailės meno šaka gali būti labai šilta, jauki, kalbanti apie intymius, vidinius ir gilius dalykus, tuo pat metu gobelenas yra monumentalaus meno kūrinys, taigi jam būdingi apibendrinimai, visuotinumas, o tai leidžia kalbėti apie visiems rūpimas bendražmogiškas problemas. Todėl manau tekstilinės išraiškos priemonės ypač tinka kuriant tremties tema, nes tai Lietuvos istorijos dalis, kurią kiekvienas tremtinys išgyveno individualiai per savo likimą, bet kartu ir su visa tauta.

Kas paskatino imtis tremties temos?

Į parodos pagrindinę mintį sugulė tremties tema. Tremtis – prievartinis asmens atskyrimas nuo gyvenamosios vietos, šalies, artimųjų. Tremtį, kaip bausmės formą, naudojo daugelis autoritarinių režimų nuo antikos iki mūsų dienų.

 Darbas Rezistencijos ir tremties muziejuje paskatino mane giliau pasidomėti Lietuvos pokario istorija, išvežtųjų, iš Lietuvos ištemtųjų žmonių išgyvenimais, likimais. Skaitant tremtinių atsiminimus, klausantis jų pasakojimų prieš mane atsivėrė kančios ir ištvermės pasaulis. Nepamirštamą įspūdį darantys liudijimai, moterų tremtinių ir lagerių kalinių išlikę rankdarbiai, siuvinėti sveikinimai, laiškų likučiai, ribinėse išlikimo situacijose patirtas Dievo artumas.

Autentiškas santykis su tremtį menančiais eksponatais, liudininkų pasakojimai, visa tai kėlė mintį, kad tremtis ir pasipriešinimas okupacijai negali būti tik istorinių, mokslinių tyrinėjimų sritis. Šio istorinio tarpsnio dalyviai – labai religingi asmenys, į jiems nutikusius likimo išbandymus žiūrėję tikėjimo akimis, visą realybę išgyvenę Dievo akivaizdoje. Praktiškai neegzistuoja pasakojimų apie tremtį, kuriuose nebūtų kokios nors mistinės vietos. Tremtiniai patyrė mirties akistatą, išsinešė ribines būties patirtis. Tokiomis aplinkybėmis Dievas būna labai arti žmogaus. Todėl nenuostabu, kad daugybė žmonių tvirtina apie jiems padėjusią Apvaizdos ranką, Dievo kalbėjimą per įvykius, sutiktus žmones, sapnus, pranašingas nuojautas.


Ar Tavo kūrinius galime pavadinti atskirų žmonių tremties istorijų liudijimu?

Ir taip, ir ne. Meno kūrinys nėra dokumentinis pasakojimas. Tačiau meno vertė slypi jo giliajame klode, vidinėje prasmėje, o ji gali atsirasti tik nuoširdžiai ir sąžiningai kalbant apie vaizduojamus dalykus. Todėl reikalingas išsamus pažinimas to apie ką noriu pasakoti. Man padėjo pokalbiai ir diskusijos su liudininkais, istorikais taip pat istorinė medžiaga sukaupta muziejuje. Ir vis dėlto tremtis yra labai asmeniška patirtis, išgyventa giliausiuose asmenybės kloduose, tikėjime, Dievo pažinime, todėl atsiranda sunkiai išreiškiamų ir apibendrinamų dalykų. Meninė kalba nėra kategoriška, ji suteikia galimybes įvardyti tai, kas neįvardijama, ir nurodyti neišsakomybės ribas. Menas gali kalbėti apie seniai buvusius įvykius kaip apie esamus, dabar vykstančius. Meno kūrinio tiesa yra absoliuti dabartis kiekvienai dabarčiai. Todėl tiesa išreikšta kūrinyje nebeturi konkretaus laiko virsta amžina.


Kaip manai, kodėl tikėjimas tapo gelbstinčia galia beviltiškoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms?

Žmogaus nuo Dievo niekas negali atplėšti, išsiskyrimas įvyksta tik pačiam žmogui sutikus. Dievas žmogaus atžvilgiu yra pastovus ir nekintantis, jo meilė ir ištikimybė amžina. Žmogiška draugystė gali nuvilti, Dievas žmogaus niekada nenuvilia, niekada neapleidžia, tik veda per išbandymus, sunkumus, tam kad mūsų sielos pasiektų brandą. Jei nebūtų kančios, mes būtume labai paviršutiniški žmonės. Kančia, išgyventa Dievo akivaizdoje, tampa gelbstinčia, nuskaidrinančia patirtimi.
Tikėjimas – vienintelė galia, padėjusi tremtiniams išgyventi ir sugrįžti į tėvynę. Peržengti daugybę atskirties metų praleistų toli nuo gimtųjų vietų, artimųjų, bažnyčios, sakramentų, turint vienintelę paramą – maldą ir tikėjimą kaip atsirėmimą į savo vidinį pasaulį. Tuomet tai buvo vieninteliai ginklai pasipriešinti neištveriamai realybei.


Tavo viename kūrinyje pavaizduota daugybė delnų, kuriuose švyti po akį. Iš karto prisimena Iz 49, 16, kur Dievas byloja Izraelio tautai: „Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne..“ Ši Dievo ištikimybė žmogui atsikartoja šiame kūrinyje ir yra patvirtinta žmonių ištikimybe Dievui. Kodėl tai taip ryškiai atsiskleidžia tremties sąlygomis?

Tremtį išgyvenę žmonės turi ypatingas Dievo buvimo patirtis. Tai aiškiai juntama su jais bendraujant, klausantis prisiminimų, ar paprasčiausiai kalbantis apie šiandieną. Sunkūs istoriniai išbandymai užklupo paprastus šalies žmones ir kančios patirtys išryškino tikrąsias tautos vertybes, pastangas pagal jas gyventi bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis.

Man atmintyje iškyla mano prosenelės, mamos močiutės paveikslas. Prisimenu kaip vaikystėje matydavau ją, jau gilaus amžiaus sulaukusią, su rožančiumi rankose sėdinčią prie lango ir besimeldžiančią. Jos tikėjimas buvo paprastas ir tvirtas. Tada buvo sovietinės okupacijos metai ir jokių knygų ar žurnalų religinėmis temomis nebuvo. Mano senolė turėjo tik maldaknygę, kurią sugebėjo paskaityti ir to užteko viso gyvenimo tikėjimui. Stebina tikėjimo pastovumas ir nuoseklumas, kurį jinai išlaikė per visus negandų metus: savųjų namų netektį, tremties grėsmes, artimųjų atskyrimą, ilgą ir sunkią senatvę okupuotoje gimtinėje. Galbūt tam įtakos turėjo prieškario gyvenimas kaimo bendruomenėje, savo būtį grindusioje Šv. Rašto tiesomis, dirbant žemės ūkio darbus, sutapus su metų laikų kaita gamtos prieglobstyje, o tai ugdė nuoširdų santykį su Dievu, gamta, kitu žmogumi.

Ko mūsų tauta gali pasimokyti iš tremtinių patirties?

Tremtiniai meldėsi, giedojo, dainavo, sapnavo religinius sapnus. Šiuos patyrimus prisimindavo visą gyvenimą, kaip paslaptingą, nenutrūkstamą Dievo globą. Kančios metai nugludino ir įprasmino tai, ką Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė įvardija pasakymu, kad gyvenimas tai laivas, o ne būstinė tava.

Istorijos tėkmėje kalbantis Dievas teikia ištvermę, atleidimą, gailestingumą. Todėl belieka išlaikyti viltį, kad subrendę kančios vaisiai atvers šviesesnę rytdieną.

Mūsų kartai, gimusiai praėjus daugeliui metų po liūdnųjų tremties įvykių, būtų svarbu įžvelgti ir teisingai suvokti tautos kankinių kančios vaisius, juos saugoti, tinkamai jų atžvilgiu elgtis. Išmokti savojo gyvenimo įvykius ir pasirinkimus pamatyti pokario kartos moralinių vertybių šviesoje. Galbūt tai ir būtų tikrasis tikėjimo tęstinumas.

Ar planuoji tęsti šią temą savo kūryboje?

Manau, kad tremties tema išliks dar ilgai mano kūryboje. Ir ne vien dėl to, kad susitikimas su Lietuvos pokario istorija pagilino mano pačios tikėjimą, suteikė galimybę daug ką pamatyti ir įvertinti nekasdieniškoje šviesoje, pajusti žmogaus menkumą ir didybę, patį Dievo kalbėjimą ir aiškiai atskirti amžinuosius dalykus nuo praeinančių ir netvarių, bet ir dėl to, kad tokios patirties neįmanoma užmiršti, palikti, nueiti prie kitų temų, tai visada turės atšvaitus manyje, kad ir ką aš kurčiau ar kur būčiau.


Eglės kūryboje esantys kryžiai, lyg gėlės savo spalvingumu, įvairove, išraiškos fantazija telieka Šviesa ir Jums.

Kalbino Vaidilė Šumskienė