siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2013 09 08 Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2013-09-10

Brangūs broliai ir seserys,

mieli bičiuliai,

Dėkoju Viešpačiui, kad esu su jumis čia, Šiluvoje, ramybės ir malonių vietoje, kur Švenčiausioji Mergelė Marija, kaip tikra Motina, visada laukia mūsų. Visi drauge švenčiame šią Eucharistiją, kurioje su dėkingumu prisimename Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtąsias metines.

Nešu jūsų mylimiems vyskupams, jūsų uoliesiems kunigams, brangioms seserims vienuolėms ir broliams vienuoliams, diakonams, seminaristams ir visiems jums, brangūs tikintieji, Popiežiaus Pranciškaus pasveikinimą, meilę, šypseną ir palaiminimą. Dvasioje jis yra čia kartu su mumis.

Be abejonės, su mumis dvasiniu būdu yra ir Palaimintasis Jonas Paulius II, kuris, būdamas pas Dievą, nenustojo domėtis žemės dalykais, bet su dar didesniu rūpesčiu stebi, kas vyksta su mumis, ir su meile lydi kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

Ką mums pasakytų Palaimintasis Jonas Paulius II, jei galėtų prakalbėti šiandien? Tai spontaniškai kylantis klausimas. Mano širdyje tuojau gimė atsakymas, kurį greičiausiai pasufleravo pats Popiežius Wojtyla. Šiais Tikėjimo metais, kuriuos mini visa Katalikų Bažnyčia, Palaimintasis Jonas Paulius II nedvejodamas tartų kiekvienam iš mūsų: Atnaujinkite savo tikėjimą į Jėzų Kristų, gyvenkite ta brangia tikėjimo dovana. Taip, Palaimintasis Jonas Paulius II mums dar kartą pasakytų: Atverkite duris Kristui!, kad galėtume, kaip Mergelė Marija, patirti „tikėjimo palaiminimą“.

„Palaiminta įtikėjusi, jog išsipildys kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), girdėjome ką tik perskaitytoje Evangelijoje. Tai žodžiai, kuriuos Elžbieta ištaria Marijai tą akimirką, kai jos įsčiose esantis kūdikis – Jonas Krikštytojas – šokteli iš džiaugsmo.

Tikrai, kas tiki, yra palaimintas. Net ir sunkumuose, kurių netrūksta, jis patiria ramybę ir džiaugsmą. Bet kas yra tikėjimas? Kas yra ta brangi tikėjimo dovana?

Paprašiau Palaimintojo Jono Pauliaus II ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos padėti man atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

1. Kas yra tikėjimas?
Prisimindami Palaimintojo Jono Pauliaus II gyvenimą ir apmąstydami svarbiausius Mergelės Marijos gyvenimo įvykius, jos džiugų ir pilnutinį „Fiat“(tebūnie), ištartą Apreiškimo metu, suvokiame, kad tikėjimas nėra vien tik tikėjimas Dievo buvimu. Krikščionio tikėjimas – tai „tikėjimas Dievo Meile“. Krikščioniško gyvenimo šaltinis trykšta iš atradimo, jog Dievas yra Meilė. Apaštalo Jono paprastas, bet iškilmingas teiginys „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16), yra krikščionio gyvenimo džiaugsminga pradžia ir evangelinis pamatas. Todėl svarbiausias žodis, apibūdinantis krikščionio gyvenimą, yra ne „duoti“, bet „priimti“, arba leistis paliečiamam Dievo Meilės.

Dievas visada parodo meilę pirmas. Dievas kiekvieną iš mūsų myli tokį, koks esame, ten, kur esame, tiek pakilimo, tiek nuopuolio akimirkomis, ir mylėdamas įgalina mus suvokti meilę, kuri yra išlieta aplink mus. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). Štai tas šaltinis, prie kurio turime nuolat sugrįžti, kad atnaujintume ir atgaivintume savo krikščioniškąjį gyvenimą. Štai kodėl iš krikščioniui būdingų jausmų pirmiausia turėtume ugdyti dėkingumą!

2. Taigi: tikėti, jog Dievas mane myli, tikėti, jog Dievas apgaubia mane savo meile būtent šią akimirką, kad myli mane nuolatos, – ar tai ir yra krikščioniško tikėjimo šerdis?

Taip, būtent tai! Tačiau neužmirškime, kad Dievo meilė nėra kažkas neapibrėžta, abstraktu. Dievo meilė turi vardą ir veidą: tai Jėzus Kristus, kuris atidavė už mus savo gyvybę, kuris numirė už mane ir už tave. Ir ne tik numirė už mus, bet tapdamas „vienu iš mūsų“ pasidarė mūsų kelionės draugu, dar daugiau, jis įliejo į mus savo meilę, padarydamas mus „naujais kūriniais“, pajėgiančiais mylėti taip, kaip myli Dievas. Tai iš tikrųjų yra stebuklas, kuris įvyksta kiekviename krikščionyje per Krikštą: jis tampa pajėgus mylėti tokia pat meile, kaip myli Dievas, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota “ (Rom 5, 5).

Reikia priimti šią meilę ir leisti, kad Šventoji Dvasia palaipsniui padarytų mums „širdies persodinimą“, „gabalėlis po gabalėlio“ pakeisdama mūsų širdį (sunkiai sužeistą nuodėmės) paties Prisikėlusio Jėzaus Širdimi. Taip išsipildo Ezechielio pranašystė: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ez 36, 26). Į šį tikslą mus kreipia Dievo Žodis, kurio stengiamės kasdien klausytis, ir Sakramentai. Tad visas tikinčio žmogaus kelias į meilės tobulumą gali būti palygintas su palaipsniška jo širdies „kristifikacija“, veikiant Šventajai Dvasiai, taip, kad jis gali pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Tai labai aukštas tikslas, nuo kurio svaigsta galva: būtent šią teologinę dimensiją turėdami galvoje Bažnyčios Tėvai kalbėjo apie mūsų „sudievinimą“ veikiant malonei.

Tik į Jėzaus Širdį perkeista ir Trejybės ritmu pulsuojanti širdis gali būti pasiruošusi visada atleisti, nugalėti blogį gerumu; rinktis tokius sprendimus, kurie yra plaukimas prieš srovę, sakyti „taip“ arba „ne“, kaip reikalauja Evangelija. Turėti tokią meilę, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria“ (1 Kor 13, 7).

3. Bet kai gyvenimo horizonte pasirodo tamsūs kančios debesys, ar ir tada Dievas mane myli?
Žinome, kad skausmas gali turėti nesuskaičiuojamą daugybę veidų: yra kūno kančia ir sielos kančia, nekalta kančia ir užtarnauta kančia; nebyli kančia ir išrėkta kančia; paaiškinama kančia ir absurdiška kančia; asmeninė kančia ir kolektyvinė kančia; vidinė kančia ir išorinė kančia; trumpalaikė kančia ir nepraeinanti kančia, ištveriama kančia ir nepakeliama kančia. Ką turime galvoti, kai liūdesys apgaubia mus tarsi tamsus šešėlis, užgesinantis gyvenimo džiaugsmą? Kaip reaguoti, kai atrodo, kad problemos – mūsų pačių išprovokuotos arba sukeltos kitų žmonių – mus uždusins?

Tokiose situacijose yra labai svarbu (kaip girdėjome antrąjame skaitinyje) prisiminti nuostabų Šventojo Pauliaus liudijimą: „Viskas – taip, tikrai viskas! – išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šventasis Ambraziejus mus moko: „Dievas iš tikrųjų viską daro tinkamu laiku. Kad ir ką Jis darytų, niekada neklysta, bet tai įvyksta pačią tinkamiausią akimirką, ir tai atsitinka palankiausiu man metu“.

Tačiau tai kieti, sunkūs žodžiai. Kaip galiu juos suprasti?
Tokiomis akimirkomis reikia prisiminti, kad Dievas yra meilė. Reikia atnaujinti tikėjimą į Dievą, kuris yra Meilė! Nori suprasti Dievą? Nori sutikti Dievą? Mylėk! Pamatysi, kad jis yra šalia tavęs, kad yra su tavimi!

Kai kančia pasibeldžia į mūsų gyvenimą, nereikia leisti, kad mus pasiglemžtų sunkumų verpetas arba prarytų birus mūsų emocijų smėlis. Reikia tuojau atsiduoti Tėvui, kuris yra danguje, pasitikint Jo Meile, ir kuo greičiau išeiti iš savęs, iš savo pasimetimo. Gyventi meile tą, akimirką, kuri mums duota. Darydami tai, ko Viešpats nori, mes gausime Visagalio, kuriam nėra negalimų dalykų, palaiminimą. Atsiverdami nukryžiuotam ir prisikėlusiam Jėzui, mes rasime jėgų kiekvieną skausmą perkeisti į Meilę: problemą į galimybę, kliūtį į naują pakilimą, skurdą į lobį, silpnumą į dievišką stiprybę.

4. Paskutinis klausimas: ką reiškia priimti Dievo Meilę?
Pirmiausia tai reiškia priimti Dievo gailestingumą, nes jis, kaip sako popiežius Pranciškus, „niekada nepavargsta atleisti“, tik dažnai turi pasiduoti mūsų ribotumui, nes būtent mes patys neretai „pavargstame prašyti atleidimo“.

Viešpaties Žodis mus moko, kad tik priimdami Dievo atleidimą mes patys pajėgsime būti gailestingi sau patiems ir kitiems žmonėms. Nes tiktai malonė, ateinanti iš Dievo (plg. Rom 5, 5), jeigu mes į ją atsiliepiame, gali pagimdyti mūsų širdyje meilę, darančią mus pajėgius mylėti taip, kaip patys esame Dievo mylimi (plg. Jn 13, 34).


Krikščioniškame gyvenime esminis dalykas yra išmokti būti gailestingiems sau patiems, nes dažnai būtent mūsų širdyje užsiveržia sunkiai atrišami mazgai, dėl kurių tampame negailestingi savo pačių teisėjai, nepajėgiantys mylėti savęs todėl, kad nepajėgiame atleisti sau.

Kiek kiekvienas iš mūsų išmoks meno „mylėti save“ Viešpatyje, tiek taps pajėgus būti gailestingas kitiems: nes „jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 11). Ši tarpusavio meilė parodys kitiems, ar tikra mūsų meilė Dievui, nes „jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Meilė, kurią liudyti esame pašaukti, pasireiškia konkrečiais gestais, kadangi tikras krikščionis myli „ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Tai reikalauja nuolat praktikuoti tą evangelinį kilniaširdiškumą, kuris verčia mus išeiti iš savęs ir pasiaukoti dėl kitų, kaip mus mokė Jėzus (plg. Jn 13, 13–14) Bet tokia tarnavimo dvasia taip pat reikalauja ir rūpestingo bažnytinių bei civilinių normų laikymosi: reikalinga meilė, kuri turi būti regima mūsų namuose ir parapijose, darbovietėse ir poilsio vietose, aikštėse ir bažnyčiose.

Vadinasi, turime priimti Dievo atleidimą, bet taip pat atleisti, dovanoti atleidimą iš savo pusės. Atidžiai apmąstykime griežtą Apaštalo Jokūbo pamokymą: „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (Jok 2, 13). Iš tikrųjų, gailestingumas nutiesia tiltus, o pavydas ir pyktis pastato nepasitikėjimo sienas ir iškasa priešiškumo griovius.

Brangūs broliai ir seserys, štai kaip mes galime „atverti duris Kristui“ ir vaisingai švęsti Palaimintojo Jono Pauliaus II apsilankymo pas mus mvidešimtąsias metines. Štai kaip šiais Tikėjimo metais galime gyventi brangiąja tikėjimo dovana ir skonėtis ja!

Tegul Viešpats randa mumyse „švarių lapų“, kuriuose galėtų rašyti istoriją, kurią Jis nori parašyti kartu su mumis, per mus. Tai bus tikrai nuostabi istorija, verta kada nors būti pasakojama kitiems.

O mes, kaip Mergelė Marija, patirsime tikėjimo džiaugsmą ir palaimą: „Palaiminti, kurie įtikėjo, jog išsipildys Viešpaties žodžiai“. AMEN