siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2013 09 07 Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2013-09-11

Šiemet Šiluvos Dievo Motinos didžiųjų atlaidų programoje rugsėjo septintoji įvardyta kaip Vienuolių ir katalikiškų bendruomenių diena. Taip pat šiose šiandienos šventosiose Mišiose kartu dėkojame Viešpačiui už palaimintojo Jono Pauliaus II gyvenimo pavyzdį ir meldžiame jo užtarimo vienuolijoms bei katalikiškoms bendruomenėms liudijant gyvą ir tvirtą tikėjimą.

Prisimenant palaimintąjį Joną Paulių II, šiandieniniame mūsų susitikime norisi akcentuoti ne tiek jo apsilankymo Lietuvoje, o kartu ir šioje šventovėje detales, kiek peržvelgti jo tikėjimo kelią. Taip pat su dėkingumu priimti visai Bažnyčiai ypač reikšmingą jo, kaip Dievo žmogaus, liudijimą ir per tai ieškoti mus pačius gaivinančių šaltinių, dvasinių versmių, kurios taip gyvai stiprino būsimą šventąjį. Versmių, kurios gali būti ypač naudingos ir šiandien Lietuvoje veikiančioms tikėjimo bendruomenėms, pašvęstojo gyvenimo institucijoms, visiems tikintiesiems.

Kadangi esame Šiluvos Dievo Motinos šventovėje, pradėsiu nuo palaimintojo Jono Pauliaus II pamaldumo Marijai.

Jau daugelis primiršome, kaip atrodė Jono Pauliaus II popiežiškasis herbas, nors dar neseniai, pontifikato metu, jį matydavome gana dažnai. Man jis tarsi raktas į visą palaimintojo popiežiaus pamaldumą. Trumpai priminsiu, kaip jis atrodė. Herbe simbolių negausu. Mėlyname fone per visą herbo skydą vaizduojamas kryžius. Dešinėje kryžiaus pusėje, apačioje – didelė M raidė. Kaip paaiškinama aprašant herbą, Kryžius simbolizuoja Atpirkėją Kristų, M raidė – Dievo Motiną Mariją. Lyg anuomet Golgotoje, prie mirštančio Viešpaties buvusios Marijos simbolis vaizduojamas po kryžiumi.

Drauge su herbu prisimintinas ir Jono Pauliaus II moto-šūkis: Totus Tuus. Lietuviškai – „visas Tavo“. Remdamasis šv. Liudviko Marijos Grinjono iš Monforto skleistu pamaldumu pasivedant švč. M. Marijai ir Kristui per ją, Jonas Paulius II visų pirma šį šūkį siejo su pasivedimu Dievo Motinai ir pamaldumu jai.

Šis šūkis lotyniškai buvo neretai kartojamas paties palaimintojo liudijant savo, visos veiklos patikėjimą Švč. Dievo Motinai Marijai, jos globai.

Prisimintina ir tai, jog kiekvieno pasisakymo, pamokslo pabaigoje popiežius paprastai būtinai paminėdavo Švč. M. Mariją, kreipdavosi į ją.

Aiškiai išreikštas marijiškasis pamaldumas Joną Paulių skatino sekti Marijos gyvenimu ir tikėjimu. Tai padrąsinimas ir mums nebijoti, nesibodėti tokio pamaldumo ir kartu mokytis iš Marijos ištikimybės Dievui, pasitikėjimo Juo bei pačios Motinos globa ir užtarimu.

Apie tai palaimintasis 2003 metais savo žodyje Vatikane, Pauliaus VI audiencijų aulėje, taip kalbėjo: Marijos mokykloje mokykitės didžio pasitikėjimo Dievu meno. Sekdami Marija <...> galėsite įvykdyti Dievo valią, būdami pasirengę dosniai darbuotis Evangelijos labui. Būsite pajėgūs bėgti keliu, kuris veda į šventumą, kiekvieno krikščionio pašaukimą.

Iš tiesų Marija, gavusi apreiškimo žinią, Viešpaties neprašė kokių nors ypatingų garantijų. Neklausė, kas jai bus, jei ištikimai seks Viešpatį. Ji tiesiog pasitikėjo Dievu. Ji gyveno tuo, ką dažnai mes nelengvai priimame bei suprantame: gyventi pasitikint Dievu, nors ir nežinome smulkaus būsimų įvykių plano, neturime kokių nors garantijų.

Marija galėjo prašyti visiško aiškumo, pagalbos išvengti nepatogios padėties prieš sužadėtinį Juozapą, prieš gimines, kitus tautiečius. Bet ji tyliai svarsto tuos dalykus savo širdyje ir pirmiausia siekia suprasti, kokia yra Dievo valia, ko Viešpats nori iš jos. Vedama pasitikėjimo Dievu, ji nepasiduoda nerimui. Ji eina toliau, taip, kaip ją veda Viešpats.

Taip žvelgdami į Dievo Motinos pilną nežinios gyvenimą, bet kartu kupiną pasitikėjimo Dievu laikyseną, daug geriau suprantame, jog tikėjimas, pasitikėjimas Dievu labai svarbus kiekvienam. Jis padeda formuoti ne tik Marijos, bet ir mūsų santykį su Viešpačiu. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu ne tik skatina pripažinti mums menkai suprantamą antgamtinę realybę, bet ir laiduoja vienybės su Dievu tęstinumą, užtikrina galimybę naudotis įvairiomis Viešpaties malonėmis, mums svarbiomis Jo dovanomis. Tikėjimas yra išties reikšmingas ir turi didelę įtaką visam mūsų gyvenimui.

Galvodamas ir apie asmeninį pamaldumą, ir apie bendruomenes, ypač vienuolines, šiais Tikėjimo metais, kartu prisimindamas palaimintąjį Joną Paulių, noriu ypač pabrėžti tokio pasitikėjimo vertę ir svarbą mūsų dienomis. Daugeliui nejučiomis susiklosto nuostata – visko turime, esame saugūs, tai kam gi tada Viešpats? Ir jauni kandidatai, teiraudamiesi ar galėtų tapti vienuolinės bendruomenės nariu, kelia klausimus: ar turėsiu viską, kas būtina? Ar man užtikrinta senatvė? Visa tai išduoda vieną silpną bendrystės su Dievu aspektą – pasitikėjimo Juo stoką. O tai savo ruožtu veda į tai, jog bendruomenės stokoja tos tikėjimo ugnelės, kuri patraukia, kviečia ir skatina žavėtis tikėjimo liudijimu.

Šalia pasitikėjimu grįsto sekimo Marijos tikėjimo pavyzdžiu, palaimintajam buvo būdingas didelis aktyvumas, nuolatinis veikimas Kristaus Bažnyčioje, dėl Bažnyčios. Atrodo, kaip vienas žmogus ir galėjo tiek suspėti. Ištisus 26 metus, iki pat mirties, jis išbuvo Bažnyčios vadovas, ištikimai jai tarnaudamas. Savo pontifikato laiku Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, vedamas Kristaus, vykdavo iki pačių žemės pakraščių, Vatikane ar kelionėse susitikdavo su daugybe žmonių. Uoliai skelbė Gerąją Naujieną. Kaip ganytojas jis apsilankė 124 šalyse, nevengdamas žiaurių politinių režimų, nebijodamas ir jiems atvirai sakyti tiesos žodžių.

Prisimintinas ir didelis jo intelektualinis palikimas. Per visą pontifikatą buvo išleista eilė enciklikų, apaštališkųjų paraginimų, kitų dokumentų, kurie ypač praturtino ir sušiandienino Bažnyčios Mokymą.

Aktyviai veikdamas jis nuolat ragino ir kitus – nebijokite! Drąsos! Nebijokite tikėti, išpažinti, liudyti, galiausiai nebijokite džiaugtis, nes prisikėlęs Kristus yra su mumis.

Iškalbingas ir Jono Pauliaus II romumas ligos ir mirties akivaizdoje. Visa tai mus persmelkia nuostaba. Iškeliaudamas į Tėvo namus jis mus dar kartą pakvietė: „Nebijokite.“ Taip jis mums dar kartą bylojo, kad tik sekdami Kristų iš tiesų gerai įprasminsime savo laikiną viešnagę šioje žemėje.

Palaimintojo Jono Pauliaus II dvasinis fenomenas, didele dalimi formuotas gilaus pamaldumo su labai stipriu marijiškuoju akcentu, jo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, bei švč. M. Marijos globa, aktyvios tarnystės, žavi ir šiandien.

Sujungdama savo kasdienybėje visus šiuos dalykus – tikėjimą, pasitikėjimą, aktyvų veikimą, kiekviena tikėjimo bendruomenė gali būti stipri, gyvybinga, patraukli, net žavinti. Šių dienų pasaulis tai pastebi, priima, vertina.

Tegul pal. Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dvidešimtmetis mums duoda naujų stiprių dvasinių impulsų augti tikėjimu, pamaldumu, nesuinteresuota tarnyste. Mokykimės ir iš Švč. Mergelės Marijos, siekime dar didesnio tobulumo.

Prašykime ir jau Bažnyčios palaimintojo Jono Pauliaus II, kad mus viduje stiprintų ir drąsintų.