siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2006 09 10 Vilkaviškio vyskupo Rimanto NORVILOS homilija piligrimams iš Kryžių kalno
Paskelbta: 2007-07-18

2006 08 10, Šiluva

Mielieji,

jūs, su piligrimų grupe ėję iš Kryžių kalno į Šiluvą, nelengvai pasiekėte šią garsią Dievo Motinos šventovę. Teko ir kelionės nuovargį patirti, ir lietaus ar rudenėjančios nakties vėsumą pajausti, gal netgi sveikatos negalavimų turėti ar bent nuospaudą ant kojų prisitrinti. Visa kelionė pareikalavo ir kantrybės, ir pastangų, ir, drįsčiau sakyti, pasišventimo. Juk kas gi šiaip sau, neturėdamas bent šiek tiek pasiaukojimo, eis tokį kelią pėsčiomis, jei jį galima daug lengviau įveikti automobiliu.

Kartu ši piligrimystė – tai kelių dienų dvasingumo ir žmogiškos brandos mokykla, padedanti giliau suvokti, jog gyvenimo kasdienybėje atkakliomis pastangomis ir pasišventimu galima daug pasiekti, kasdieninius siekius perpinant su dvasiniais, ypač kai mūsų veiklos bei gyvenimo motyvus stiprina tikėjimas, malda, artimo palaikymas. Taip pat tokioje piligrimystėje suprantame, jog pasiektas gėris tampa tuo brangesnis, kuo daugiau pastangų įdedame.

Neretai sakoma, jog be vargo, lengvai gaunami, kad ir labai vertingi, dalykai nėra taip branginami, nei tie, dėl kurių reikia pasidarbuoti, pavargti ar net pakentėti. Ir dvasinės dovanos, kurias gavote nelengvos piligrimystės metu, daug brangesnės ir vertingesnės. Jos bus daug vaisingesnės Jūsų sielose ir Jūsų gyvenime, nes yra ne tik per auką patirtos, bet ir priimtos nuolankiai, Dievui ir artimui, t. y. kelionės bendrakeleiviui, atvira širdimi. O tokią širdį turėti padeda broliai ir seserys Kristuje, keliaujantieji drauge.

Visi drauge – ir pėsčiomis atėjusieji piligrimai, ir kitaip čia atkeliavusieji maldininkai – Šiluvoje pagerbiame Švč. Mergelę Mariją, Dievo Gimdytoją. Ją priimame kaip mūsų dvasinę Motiną, bet kartu ir kaip žmogų, kažkada nuėjusį tą patį žmogiško gyvenimo kelią kaip ir mes visi.

Žvelgdami į Marijos gyvenimą, pastebime, jog ji patyrė daug kasdienybės išbandymų ir kančios. Ir Dievo Sūnaus Įsikūnijimas, ir Išganytojo gimimas nebuvo entuziastingai pasitikti: nuolat kildavo visokių sunkumų. Nelengva buvo aplinkiniams išaiškinti, kad tai Dievo malonės dvelkimas. Nelengva buvo ir Betliejuje Jėzaus gimimo metu – toli nuo namų, nepatiriant svetingumo, būnant niekam nereikalinga kūdikio besilaukiančia moterimi. Dar sunkiau Jai buvo po kryžiumi, Golgotoje. Priimdama tai kaip Dievo kvietimą dalyvauti Išganymo plane, Marija visa pakėlė ir liko ištikima Viešpaties bendradarbė.

Tai matydami geriau suprantame, jog gyvenimo kelionėje kiekvienas žmogus daug daugiau laimi, jei kasdienos sunkumus pasitinka nuolankiai, su tikėjimu. To ir moko mus Švč. Mergelės Marijos pavyzdys. Tokį kelią rodo ir pats Išganytojas. Būdamas klusnus Tėvui, Jėzus laimi išganymą visai žmonijai, visiems geros valios žmonėms. Tuo tarpu pirmieji tėvai – Adomas ir Ieva – per neklusnumą užtraukia pasmerkimą vėlesnėms kartoms. Tas pats pasakytina ir apie buvusį šviesos angelą Liuciferį. Jo iššūkis – netarnausiu! – atvedė į daugybės pražūtį.

Mieli piligrimai, lankydamiesi Šiluvos šventovėje kartu su Jėzaus Motina Marija mokomės per tikėjimą būti vienybėje su Dievu. Kartu su Marija mokomės ir klusnumo Jam bei nuolankumo. Šiandienos aplinkoje dažnai kalbama apie laisvę, žmogaus galimybes. Tai ypač patrauklu jaunam žmogui. Gali atrodyti, jog klusnumas – tai vergystė. Deja, dažnai kalbama apie laisvę ir tokiuose dalykuose, kuriuose Viešpats Kūrėjas kviečia mus priimti Jo nustatytą tvarką, perteiktą žmogui dešimtimi Dievo įsakymų, apimančių ir pagarbą Dievui, ir moralės dalykus, ir santykius su kitais žmonėmis. Prieštaraujanti Dievo nustatytai tvarkai tokia tariama laisvė tampa apgaulinga iliuzija ar net tikra vergyste, nes yra tik pridengta skambiu laisvės vardu. Tarsi po skraiste po ja paslepiama tai, kas jau nuo pirmųjų tėvų žinoma kaip neklusnumas Dievui, maištas prieš jį. Tokia laisvė yra tik reklaminė, populistinė, panaši į gražioje pakuotėje slepiamą menkavertę prekę parduotuvės lentynoje.

Dvasinio pakilimo momentais, kaip šioje piligrimystėje, kai Dievą patiriame daug arčiau nei apimti kasdienybės rūpesčių, kai sieloje ramu ir gera nepaisant kelionės nuovargio, geriausiai suprantame, kas yra, Evangelijos žodžiais tariant, pelai, o kas grūdai. Jaučiamės tarsi būtume nupūtę dulkes nuo senos lobių skrynios ir pasiruošę ją atidaryti. Tik šiuo atveju tie lobiai – tai ne filmuose rodomi auksas ar deimantai, bet dar brangesni – dvasiniai – turtai. Čia susirinkusius, Dievo malonės sustiprintus ir praturtintus, norisi paskatinti visa širdimi pasiryžti Viešpatį ir Jo malones vertinti labiau už viską gyvenime, neužmiršti, kad niekur žmogus nesuras didesnės laimės, kaip tik būdamas artimoje bendrystėje su Dievu ir savo artimu. Tik tokias nuostatas subrandinęs, atkakliai gėrio siekiantis žmogus gali atsidėti kilnesniems, didesniems dalykams gyvenime, pakilti virš kasdienybės rutinos. Tas, kuris tikėdamas pakyla virš kasdienybės šurmulio ir dulkių, geriau įžvelgia dieviškos šviesos spindulius, pastebi niekada nesibaigiančią malonės versmę, ja dėkingai džiaugiasi, tuo džiaugsmu entuziastingai dalijasi su kitais.

Kiekvienas iš mūsų esame pašauktas kartu su Marija dalyvauti Išganymo plane. Kiekvienas tikintis žmogus yra Viešpaties kviečiamas įsitraukti į Bažnyčios pasiuntinybę – skelbti ir liudyti Kristų – Išganytoją. Tai ne tik pareiga, bet ir išaukštinimas, apdovanojimas. Juk pats Kūrėjas mums patiki dalinti tokius nuostabius, neįkainojamus lobius ir jais turtinti save pačius.

Pasišventimo šiai misijai įvairiais būdais – pagal savo sugebėjimus, gyvenimo pobūdį, būnant kunigo tarnystėje, atsidėjus vienuoliniam gyvenimui, pasirinkus šeimą ar tiesiog bendraujant su draugais, pažįstamais – mūsų laikais labai reikia. Šiandien labai trūksta tokio liudijimo, kad daugiau geros valios žmonių atrastų Dievą ir laimėtų amžinybę.

To labai reikia, netgi jei ne visi pažįstami jus supras ir ne visi įvertins. Tą patį juk išgyveno ir Marija, kai laukėsi kūdikio, bėgo į Egiptą, sekė kryžių nešantį sūnų į Golgotą. Juk ne visi ano meto žmonės priėmė ir paties Kristaus skelbiamą Gerąją Naujieną.

Tegul ne aplinkinių žmonių nuomonės, bet Jūsų tikėjimas skatina Jus kilniems siekiams gyvenime.

Vyskupas Rimantas NORVILA