siluva.lt









400 m. Jubiliejus



Pamaldos  •  Procesijos ir eisenos  •  Litanija  •  Novena  •  Maldos  •  Giesmės  •  Intencijos  • 
 
PAMALDUMAS ŠILUVOS MARIJAI

„Daugybė žmonių, geidžiančių pagalbos nuo Marijos, kas dieną plūdo į Šidlavą ir mažne visi datyrė, ko norėjo“, – rašė vyskupas Motiejus Valančius.

Žmonių pamaldumas Šiluvos Marijai daugiausia susijęs su malonėmis garsėjančiu Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Marijos apsireiškimo vieta. Šioje vietoje, ant apsireiškimo akmens pastatytoje koplyčioje stovėjusi Marijos statula tikriausiai maldininkų imta vadinti Ligonių Sveikata. Ilgainiui šis titulas prigijo Šiluvos Dievo Motinai. Mat ne vienas čionai atvykęs maldininkas atgavo tiek fizinę, tiek dvasinę sveikatą. Tai liudija ir gausūs votai – padėkos ženklai prie senojo Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslo.

Kelionė su giesme ir malda į Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus, nuoširdus dalyvavimas juose, švenčiant Mišias, priimant Susitaikinimo sakramentą, savo rūpesčių patikėjimas Marijai meldžiantis prie garsaus jos paveikslo ir jos apsireiškimo vietoje - visa tai ne tik bendrojo pamaldumo, bet ir pamaldumo Šiluvos Mergelei ženklai. Garbindami Apsireiškusios Sūnų žmonės pagerbia ir Jo Motiną. Nuo seno Šiluvoje būdavo ypač daug išklausoma išpažinčių ir išdalijama Komunijų. Atsivertimu ir atgaila daugelis žmonių atsiliepė į čia apsireiškusios Dievo Motinos gailavimą, kad čia buvo paliauta garbinti Jos Sūnų.

Maldininkų kelionės į Šiluvą nuo seno buvo puošnios, iškilmingos, tačiau jiems tekdavo ir nemažai sunkumų įveikti, didelį nuovargį pakelti. Dvasinio ryžto ir drąsos reikalavo procesijos į Šiluvą sovietų okupacijos metais.

Tiek eidami į Šiluvos atlaidus ar grįždami iš jų, tiek pačiuose atlaiduose maldininkai daug giedodavo, taip pat ir Šiluvos Marijai skirtas giesmes, Švč. Mergelės Marijos valandas, Marijos litaniją, rožinį. Atlaiduose dalyvaudavo Švč. Sakramento adoracijoje, Mišparuose - Vakarinėje. Tarp daugelio maldų Marijai buvo ir Šiluvos Marijos litanija bei novena.

Nuo seno Šiluvoje, kaip ir kitose Marijos šventovėse, buvo įprasta eiti keliais apie bažnyčią ar Apsireiškimo koplyčią. Okupacijos metais tūkstančiai maldininkų keliais eidavo aplinkui bažnyčią melsdami Dievą laisvės Lietuvai.

Kokia brangi lietuvio širdžiai Šiluvos šventovė liudija Žemaitės aprašytas senas maldininkų paprotys atvažiuojant į Šiluvą ar iš jos išvažiuojant atsisukus į bažnyčią parpuolus ant kelių pasimelsti:

„Vieni atvažiuoja į Šidlavą, kiti išvažiuoja: kiekvienas, pėsčias ar važiuotas, papušynyje sustoja. Žmonės visi meldžiasi – vieni ant žemės, kiti ant vežimų klaupiasi. Kas pasimeldė, nuvažiuoja ar nueina toliau, kiti, privažiavę ar priėję, iš vienos ar iš kitos pusės, tuoj puola ant kelių. Vyrai be kepurių, visi prieš bažnyčią nusilenkę, meldžiasi. Toje vietoje, atkeliaujant į Šidlavą – pirmą sykį, iškeliaujant – paskutinį sykį pamato bažnyčią. Išeinant reikia atsilinkėti, ateinant pasilinkėti. Dėl to pakeleiviai, į vieną ar į kitą pusę keliaudami, vis čia puola ant kelių prieš bažnyčią“.