Diak. Nerijus Vyšniauskas kalbina mons. Eduardą SIMAŠKĄ

N. V. Kaip Šiluva – tikinčiųjų traukos centras – prisidėjo prie Lietuvos dvasinio atgimimo sovietiniais metais?
E. S. Kadangi Šiluva yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur įvyko Bažnyčios pripažintas Marijos pasirodymas, ji yra labai reikšminga tikintiesiems. Tarybiniais metais, nors ir buvo nepaprastai kliudoma, žmonės vis tiek ėjo, net pėsti būdavo, kad neleisdavo mašinomis važiuoti, o dažnai važiavimas iš viso buvo užblokuotas, neva dėl gyvulių ligų, kiaulių maro, snukio, nagų ligos. Ir vis tiek į Šiluvą žmonės vyko ir visuomet per Šilines ji būdavo pilna. Kažkodėl tarybiniais metais ir aukos būdavo daug didesnės negu dabar. Ir tarybiniais metais čia atlikti dideli darbai, palyginti milžiniški, koplyčioje lubos buvo medinės, iš medinių lentų, buvo padarytos gelžbetoninės lubos, kurias ištinkavus vėliau dekoravo. Aišku dekoracija buvo atlikta slapstantis. Bažnyčios ir koplyčios šventorius buvo išgrįstas plytomis. Kai klebonas išgrindė šventorių, tuoj buvo iššauktas į Vilnių. Ten išbarė ir įsakė išardyti, aišku, dar uždėjo baudą. Apie tris tūkstančius rublių. Baudą sumokėjo, tačiau grindinio neišardė. Lygiai tas pats su koplyčia. Paskui jie ir užmiršo. Vėliau koplyčioje buvo įdėti vitražai, iš lauko išauksuota kolonų kapiteliai.

N. V. Saugumas persekiojo žmones, jie nieko nebijodami vis tiek ėjo, slapta atliko darbus, nors grėsė kalėjimas. Kas žmones vienijo ir traukė į Šiluvą dirbti?
E. S. Čia turbūt kažkokia antgamtiška jėga traukė ir suteikė stiprybės ir drąsos. Žmonės nebijodami nieko vis tiek ėjo į Šiluvą, meldėsi.

N. V. Kaip jūs dabar manote, kiek Šiluvos gyventojų galėjo būti užverbuoti?
E. S. Šito nežinau ir negalėčiau pasakyti. Bet reikia manyti, kad buvo, nes tokių buvo visur. Ir man tai buvo daroma. Pavyzdžiui, aš buvau jau iš lagerio sugrįžęs, praėjo kokie ketveri metai, Šiluvoje gyveno mano brolis, jis buvo altaristas. Klebonas mane pakvietė, liepė pasakyti pamokslus per Šilines. O tuomet sakydavo du pamokslus. Vieną per sumą, kitą vakare. Aš sutikau. Tuomet visada pamokslus sakydavo vienas kunigas, kuris būdavo kviestinis. Tai buvo 1959 m. Aš atvykau į Šiluvą ir pas brolį jau manęs ieškojo milicininkas. Ir aš vakare pasakiau įžanginį pamokslą. Kitą dieną pasakiau per sumą. Atėjo vietos milicininkas pas kleboną ir sako, kad jis daugiau pamokslų nesakytų. Negalima jam sakyti. Klebonas mane gynė, kad jis esąs pasiruošęs, kiti ne. Išsiderėjo tiek, kad tai dienai mane dar paliko, o kitai dieną jau turėjo kitas sakyti. Vakare aš pasakiau labai neutralų pamokslą, grynai religinį. Klausėsi klebonas ir kartu kulto įgaliotinio atstovas. Klebonas sako: juk nei valdžios liečia, nieko blogo nepasakė. Įgaliotinis ne, jam negalima. Kitą dieną per sumą jau sakė kitas kunigas. Ir per pietus atėjo milicininkas, mane pasišaukia ir sako: jūs neregistruotas, ir išvažiuok. Kiti kunigai puolė mane ginti, sakydami, juk ir mes gi neregistruoti. Milicininkas atkirto, kad jiems įstatymas netaikomas, o jums taikomas. Aš paprieštaravau, kad daug žmonių, negalėsiu į autobusą įsėsti. Sako, mūsų atstovas bus ir įsodins. Nuėjau prie autobuso. Atvykus autobusui, minia puolė prie mašinos, bet milicininkas sustabdė žmones, mane įsodino, paskui susėdo kiti. Taip mane ir išvarė.

Vėliau susikūrė Eucharistijos bičiuliai, tuomet jie pradėjo organizuoti eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tai buvo jaunimo organizacija. Paskutinį rugpjūčio sekmadienį eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą. Taip jaunimas pasiruošdavo naujiems mokslo metams. Eisenose kalbėdavo rožančių, giedodavo giesmes, pradėjo, aišku, kliudyti, sekti, ieškoti organizatorių. Buvo nuteista Gema Stanelytė, bandė trukdyti, kaip tik išmano. Bet žmonės nepasidavė. Ėjo, meldėsi. Ko gero, jokios kitos bažnyčios taip nebuvo stebimos ir joms kliudoma, kaip Šiluvos bažnyčia su koplyčia. Jiems atrodė, kad Šiluva kažkuo yra pavojinga.

N. V. O kuo galėjo būti pavojinga Šiluva okupantams?
E. S. Nes pakelia religinę nuotaiką. Ypač kada sueina minia žmonių. Meldžiasi. Keliais eina aplink bažnyčią, koplyčią. Kartą vienas medicinos gydytojas užkliuvo čia, į Šiluvą. Kai jis pamatė, kad žmonės eina keliais, sakykim, kad ir koplyčioj apie altorių, eina juk didžiausiais srautais. Jis tai pamatęs sako man: čia kažkas antgamtiško. Ir jis savo mamai parvažiavęs viską papasakojo, jis kilęs nuo Biržų. Jai pasakė, kad, mama, aš tave nuvešiu į Šiluvą. Būtinai tau reikia ten nuvažiuoti. Matyt jo motina religinga, pamatyti, kas ten vyksta. Kaip ten žmonės meldžiasi. Tokia dvasinė stiprybė žmonių, toks jų gyvas tikėjimas kažkaip uždega kitus žmones.

N. V. Ką bendro turi šis religinis uždegimas, jausmas su KGB baime? Ką bendro tai turi su politika? Kad saugumas taip bijojo šios minios?
E. S. Matote, jie šito ir bijojo. Kad žiūrint į tuos žmones darosi kažkas nepaprasta.

N. V. Tai gal būtų galima daryti tokią prielaidą, kad Šiluva kaip šventovė, kurioje apsireiškė Švč. M. Marija, ne tik traukė žmones, skatino religinį, pakilų jausmą, išgyvenimą, bet ne tik jį vieną, bet taip pat ugdė ir skatino tautiškumą žmonių širdyse?
E. S. Žinoma, kad taip. Kartu ir tikėjimo jausmą ir tautiškumą. Juo labiau, kad jūs dabar neišgyvenat to, bet, pavyzdžiui, aš dirbau gimnazijoje prieš sovietų atėjimą. Kaune aš dirbau ketvirtoje gimnazijoje. Dėsčiau mokiniams tikybą. Atėjus sovietų okupacijai, po jų atėjimo, mane paskyrė Ukmergės gimnazijon. Po sovietų atėjimo tuomet mūsų jaunimas buvo labai sveikas. Miesto truputį buvo sumiesčionėję. Buvo gimnazijoje tarp mokinių nepaprastai patriotiška nuotaika. Pertraukų metu koridoriuose mokinių srautas būdavo dainuoja lietuviškas dainas. Mūsų partizaninis judėjimas vėliau įvyko kaip tik dėl šio patriotiškumo, kad lietuvis geriau mirs, bet ne vergaus. Pamenu, kai Plechavičius organizavo savo armiją 1943 m. Aš turėjau auklėjamą klasę. Buvo 24 berniukai ir 12 mergaičių. Taigi tie berniukai beveik visi į Plechavičiaus armiją išėjo. Juk einama Tėvynės ginti. Juk jis organizavo, kad čia būtų Lietuvos kariuomenės branduolys. Tikėjo, kad karui praėjus vis tiek liks Lietuvos valstybė. Iš to prasidėjo ir tas partizanavimas. Vėliau atsirado ir tų vergų, parsidavėlių, išdavikų. Bet ne jie buvo dauguma. Vokiečiai taip pat spaudė lietuviškumą. Vasario 16 d. buvo oficialiai uždrausta minėti. Pamenu, tuo metu direktorius sako, o kam mums daryti vieną minėjimą, kad mes kiekvienas mokytojas turėsim šešis minėjimus. Mokiniai kiekvienai pamokai buvo pasirengę vasario 16 d. minėti. Padeklamuodavo ir eilėraščių, savo sukurdavo ir pan. Patriotinis jausmas nepaprastai buvo. Tai buvo vieni sovietiniai metai. Vėliau, kai tikyba buvo mokyklose uždrausta, kai praėjo keli mėnesiai, prieš Velykas vyko rekolekcijos – dieną žmonėms, vakare mokiniams. Taigi bažnyčia buvo mokinių kaip prikimšta. Paskui pamažu baidė nuo bažnyčios, suiminėjo, išsiauklėjo savo žmones. Patriotinis jausmas buvo labai susijęs su religija, kad tas pats buvo. Geras tikintysis, vadinasi, ir geras patriotas. Taip buvo. Tie dalykai susiję vienas su kitu. Už tai sovietiniai propagandistai taip kovojo prieš mus, prieš tikėjimą. Jie puikiai tai žinojo ir nujautė. Kad užgniaužk religinį jausmą, pamažu užsigniauš ir tautinis jausmas. Jeigu dabar atsiranda žmonių, kurie pasako, kad jeigu rusai grįžtų, juos su gėlėmis sutiktų, tai išaugę jau grynai tarybinėje mokykloje, kai nieko nebebuvo.

N. V. O per visą sovietų okupacijos laikotarpį, ar buvo kokių pogrindžio susirinkimų Šiluvoje? Pavyzdžiui, Eucharistijos bičiulių, kunigų ir pan.?
E. S. Šiluvoje nebuvo. Čia kunigai tik pamokslus sakydavo. Eucharistijos bičiuliai ar kunigai, jeigu ką darė, tai buvo iš kitur atvažiavę. Tik jie Šiluvą paėmė į centrą. Aš, kiek žinau, to Šiluvoje niekad nebuvo.

N. V. Gal dėl to, jog žmonės bijojo, kad gali būti daugiau vietinių gyventojų užverbuotų negu kur kitur?
E. S. Sunku pasakyti. Kunigų Šiluvoje buvo daug. Kokie 5 altaristai būdavo, vikarų nebuvo niekad. Jei koks kunigas pasakė pamokslą, tai kleboną visada būdavo šaukia į Raseinius, į saugumą. Klebonas taip ir laviravo.

N. V. Gal jūs galėtumėte pasakyti, pavyzdžiui, kas pagrindinai vadovavo Eucharistijos bičiuliams sovietiniu metu?
E. S. Man atrodo, kad vadovavo seselės eucharistietės. Vadovavo tėvas Masilionis, jis yra jų steigėjas. Jis suorganizavo tas seseles ir davė daryti šį darbą.

N. V. Kokį ryšį kun. J. Zdebskis turėjo su Šiluva?
E. S. Čia nežinau, negalėčiau pasakyti. Iš viso Zdebskį esu matęs tik vieną sykį. Jo nepažinojau. O dėl Šiluvos nieko nežinau. Nors čia atvažiuodavau kasmet nuo 1957 m. į Šilines, bet Zdebskio nesu matęs.

N. V. Kokie žymesni kunigai lankė Šiluvą sovietmečiu, ją mėgo? Kurie kunigai skatino žmones, organizavo eisenas ir pan.?
E. S. Būdavo kai kada aštresnį žodį pasakydavo kun. Jakūbauskas be klebono žinios. Koks nors kunigas baigdavo pamokslą, jis po jo įlipa būdavo į sakyklą ir pašneka. Jis dabar Lygumose yra. Jis gana aštriai pasakydavo prieš tą režimą, religinį spaudimą. Bet kadangi klebonas už tai atsakydavo, jis kviesdamas kunigus prašydavo valdžios neliesti. 1976 m. aš jau sakiau visus pamokslus per Šilines. Paskui dar po poros metų, t. y. 1980 m., vėl sakiau visus pamokslus. 1984 m. vėl sakiau. Kai grynai religinį kalbi, tai jie neturi prie ko prisikabinti.

N. V. Kiek Jūs pats esate nukentėjęs nuo saugumiečių?
E. S. Kadangi aš buvau buvęs lagery, jie mane kaip buvusį lagerininką dar ir kunigą ramybėje nepaliko. Pas mane jie yra darę ir kratų. Per vieną iš kratų aš išlikau tik per stebuklą. Kai išėjau iš lagerio, dar tenai turėjau gyventi metus laiko. Tai buvo lyg tremtis. Lageryje buvo kunigas Vailionis. Jis miręs dabar jau. Jis buvo Vilniaus arkivyskupijoje. Jis buvo parašęs Dievo Motinos Mišias. Parašyta tai pat buvo Mišių eiga, Mišių maldos. Ten buvo sudėta ir visos Lietuvos kančios. Partizanų žuvimai, vežimai. Viskas ten buvo labai gražiai ir poetiškai sudėta ir parašyta. Aš viską persirašiau sau į sąsiuvinį. Ir aš jį turėjau. Prieš parsivežant man tą sąsiuvinį jis man davė adresą, kam Lietuvoje jį nusiųsti. Grįžęs jį įvyniojau į žurnalą ir pasiunčiau nurodytu adresu. Tenai buvo jo sąsiuvinis. O pas mane buvo mano ranka nusirašyta to kopija. Vieną dieną pas mane yra svečių. Pas kleboną sėdi du vyrai. Klebonas sako: čia jie pas jus. Dabar, – sako jie, – einam į jūsų butą. Einam į mano butą, ten atsiranda trečiasis, parodo man prokuroro sankciją pas mane daryti kratą. Darant kratą, vienas mano knygas tikrina. Aš turėjau senų katalikiškų žurnalų. Varto jis tuos žurnalus, o vienas saugumietis užsiėmė mano rašomuoju stalu. Ir iš jo jis vis ima. Ir išėmęs vieną knygą rado nuotraukų. Jis išsiėmė jas žiūrėti. Aš jau drebu. Jeigu jis ras tas Marijos Mišias, aš pražuvęs. O kuo gi išsiginsi, kad ne tavo, jeigu mano paties ranka jos rašytos. Tas gi sąsiuvinis antitarybinis. Už jį mažiausiai dešimt metų galima sakyti jau padėta. Jis išsiėmė tą sąsiuvinį, pasidėjo žiūrėjimui. Ir kažkaip jam viena nuotrauka užstrigo, jis ilgai žiuri susidomėjęs į ją. Vis mane klausinėja, kas čia nuotraukoje, kas čia. O aš jam vis aiškinu. Jam bežiūrint tą nuotrauką aš sąsiuvinį ėmiau ir „netyčia“ numečiau prie žiūrėtų. Ir va tas mane išgelbėjo. Jis to sąsiuvinio nebežiūrėjo, kadangi numesta prie žiūrėtų. Per plauką mane tos nuotraukos išgelbėjo. Mane po to dar nusivežė į saugumą, visi manė, kad aš jau areštuotas. Saugume surašė tik protokolą ir mane paleido. O jeigu jis būtų tą paėmęs, paskaitęs nors kiek. Man dešimt metų kaip padėta. Kuo gi išsiginsi, kad ne tavo. Mano ranka gi rašyta. Paskui mane iš Šiaulių iškėlė į Gruzdžius, ten buvau beveik nereikalingas. Gruzdžiuose mane irgi kabino, rašinėjo, šmeižė laikraščiai, visokiais būdais. Šiaulių laikraštyje, „Komjaunimo tiesoje“, „Tiesoje“. Ten vis dar buvau visaip puolamas.

N. V. Ar kokį nors ryšį su Šiluva turėjo Kronikos leidėjai?
E. S. Šito negaliu jums pasakyti, kadangi nežinau. Kroniką gaudavau, kai dirbau dabar jau panaikintoje parapijoje – Skaruliuose. Buvo vienas patarnautojas. Jį mokykloje pravardžiuodavo Dievo Avinėliu. Aš motiną ramindavau, kad čia nieko blogo, kad ir Kristus vadinamas Dievo Avinėliu. Bet vieną dieną jį mokykloje sumušė kiti mokiniai. Motina pasiskundė įgaliotiniui, o šis atkirto, kad čia gavai už tai, jog patarnauji Mišioms. Aš visą tą įvykį užrašiau ir kaip faktą nuvežiau į kuriją kancleriui. Ilgai jis gulėjo pas kanclerį. Motina išgyveno, kad tik nepaskelbtų per Vatikano radiją. Po kiek laiko aš per Vatikano radiją girdžiu, kad skaito iš Kronikos žodis žodin, ką aš buvau parašęs. Net nežinau, kaip ten pateko. Gal jis pakliuvo pas Kronikos leidėjus kaip nors. Kroniką man asmeniškai atveždavo Gabrėnaitė Monikutė. Dabar ji dirba pas mons. A. Svarinską. Ji vienuolė.

N. V. Ar Šiluva, jos šventovė turėjo kiek nors įtakos Lietuvos atgimimui? Koks yra Šiluvos indėlis?
E. S. Čia ateidavo Eucharistijos bičiuliai, jie paskelbdavo intencijas, kad eina keliais aplink altorių, baziliką už Tėvynę, jos ateitį. Malda daug prisidėjo. Pats tas veiksmas ne vieną priverčia susimąstyti. Dvasinės stiprybės suteikia labai daug.

N. V. Dėkoju jums už pokalbį.

Šiluva, 2004 m.